Konstitucinė teisė. Konspektas

Ištrauka

1 tema. Lietuvos Respublikos konstitucinės teisės samprata.
1. Konstitucinės teisės sąvoka (galima sampratų įvairovė), poveikio (reglamentavimo) dalykas (sritis),
metodai (būdai), ir funkcijos.
2. Konstitucinės teisės normos, jų rūšys ir ypatumai (konkrečių Konstitucijos nuostatų pavyzdžiai). “Teisės
spraga” konstitucinėje teisėje.
3. Konstitucinės teisės institutai ir su jų samprata, susijusi su Konstitucinio Teismo (1998 02 18 ir 2003 12
30) nutarimais.
4. Konstitucinių teisinių santykių sąvoka, turinys, ypatumai. Konstitucinių teisinių santykių subjektai
(konkrečių Konstitucijos nuostatų nuorodos). Konstitucinių teisinių santykių klasifikavimas, jų atsiradimo,
pasikeitimo ir pasibaigimo pagrindai (atsižvelgiant į Konstitucijos 63 str., 88 str. ir 115 str.).
5. Lietuvos Respublikos konstitucinės teisės sistema. Konstitucinės teisės vieta Lietuvos Respublikos teisės
sistemoje. Konstitucinės teisės ir kitų teisės šakų sąveika (konkretūs pavyzdžiai). Konstitucionalizacijos
samprata.
1. Sąvoka ir sampratų įvairovė
Konstitucinė teisė - nacionalinės teisės sritis - paprastai suprantama kaip sistema teisės normų, nustatančių
valstybės organizaciją, viešosios valdžios (iš esmės - valstybės valdžios) organizavimą ir jos įgyvendinimo
pagrindus, taip pat asmens ir valstybės santykių pagrindus.
„Konstitucinės teisės" sąvokos įsitvirtinimą Lietuvoje reikėtų sieti su M. Romerio įtaka. Tarpukariu VDU TF
dėstoma teisės mokslo disciplina pagal Universiteto statutą buvo vadinama „valstybine teise". Tačiau M.
Römeris ir savo paskaitose, ir mokslo darbuose ją vadino „konstitucine teise". Teisinėje literatūroje
sąvoka „konstitucinė teisė“ vartojama keliais aspektais:
1. Kai sąvoka „konstitucine teisė" vartojama konstitucijoje - pagrindiniame šalies įstatyme -
įtvirtintoms asmenų subjektinėms teisėms apibūdinti, turima galvoje teisinio santykio dalyvio galimas
(leistinas) elgesys, t.y. jo galimybė vienaip ar kitaip elgtis. Subjektinės teisės turinį sudaro trys
teisinės galimybės: galimybė elgtis taip, kaip numato teisės normos; galimybė reikalauti, kad kiti
teisinio santykio dalyviai atliktų pareigą, taip pat galimybė kreiptis į kompetentingas institucijas, kad
jos apgintų subjektinę teisę (t.y. priverstų kitą teisinio santykio dalyvį atlikti pareigą).
2. Sąvoka „konstitucinė teisė" vartojama ir objektyviosios teisės (t.y. šalyje galiojančios teisės normų
sistemos) tam tikrai sričiai apibūdinti. Šiuo atveju konstitucinė teisė suvokiama kaip tam tikroje
šalyje galiojančių teisės normų, reguliuojančių tam tikrą visuomeninių santykių sritį, visuma.
Teisinėje literatūroje nurodoma, kad konstitucinės teisės normos reguliuoja santykius, susijusius
su viešosios valdžios įgyvendinimu. Tai valstybės organizacija, viešosios valdžios (iš esmės
valstybinės valdžios) organizavimas bei šios valdžios įgyvendinimo pagrindai, taip pat asmens ir
valstybės svarbiausieji santykiai.
3. Sąvoka „konstitucine teisė" gali reikšti ir vieną iš teisės mokslų (t.y. visumą mokslo žinių, teorijų,
koncepcijų, mokymų), kuris tiria ir konstitucines teisės normas, ir jų įgyvendinimo praktiką, ir
konstitucinių teisinių idėjų pasaulį.
4. Ir pagaliau ketvirtuoju atveju „konstitucinė teisė" reiškia studijų discipliną, t.y. specialų kursą,
dėstomą studentams teisininkams aukštojoje mokykloje. Konstitucinė teisė kaip studijų disciplina
yra glaudžiai susijusi su konstitucinės teisės mokslu, remiasi jo pasiekimais. žinoma, mokymo
disciplina visų konstitucinės teisės mokslo problemų negali aprėpti, supažindina tik su pagrindinėmis.
Normantas dar papildomai išskiria keletą sampratos aspektų:
1. „Mano“ teisė elgtis taip, kaip man leidžia konstitucija – t.y. „mano“ subjektinė teisė;
2. KT kaip viena iš viešosios teisės sričių. 
Poveikio (reglamentavimo) dalykas (sritis). Galėtume tvirtinti, kad dominuoja požiūris, jog konstitucinė
teisė reguliuoja dvi dideles visuomeninių santykių grupes. Konstitucinės teisės normos nustato 1)
valstybės organizaciją, viešosios valdžios institucijų sistemą ir jos veiklos pagrindus, taip pat 2) (tuo
aiškinamas konstitucinio reguliavimo prasmingumas) įtvirtina asmens ir valstybės tarpusavio santykių
pagrindus, t.y. asmens pagrindines teises ir laisves bei pareigas. Kai kurie autoriai (P. Ardant'as) linkę
išskirti ir daugiau konstitucinės teisės reguliuojamų santykių sričių. Viena iš jų – (3) visuomenės ekonominės
ir socialinės organizacijos principai.
Atrodo, apibrėžiant konstitucinės teisės reguliuojamų...