DŽIAZO IMPROVIZACIJOS MOKYMAS FORMALIOJO IR NEFORMALIOJO MUZIKINIO UGDYMO PROCESE

Ištrauka

DŽIAZO IMPROVIZACIJOS MOKYMAS FORMALIOJO IR NEFORMALIOJO MUZIKINIO UGDYMO PROCESE
MAGISTRO DARBAS

TURINYS
ĮVADAS..........................................................................................................................................7
1. IMPROVIZACIJOS TEORINIS PAGRINDIMAS....................................................................10
1.1. Improvizacijos samprata...............................................................................................10
1.2. Improvizacija muzikos istorijoje..................................................................................11
1.3. Improvizacijos stiliai: džiazo ir laisvoji improvizacija................................................19
2. IMPROVIZACIJOS ĮTRAUKIMAS Į EDUKACINĮ PROCESĄ.............................................25
2.1. Improvizacija muzikinio ugdymo sistemose................................................................25
2.2. Improvizacijos mokymo metodai.................................................................................26
3. MUZIKINĖS IMPROVIZACIJOS DĖSTYMO YPATUMŲ TYRIMAS..................................34
IŠVADOS......................................................................................................................................49
LITERATŪRA...............................................................................................................................51

ĮVADAS
Šiame magistro darbe tiriamas džiazinės improvizacijos vaidmuo edukaciniame procese.
Apibūdinama improvizacijos samprata ir pateikiama jos raida muzikos istorijos epochų
kontekste, apibrėžiamos, analizuojamos ir lyginamos improvizacijos rūšys, išskiriami jos
edukaciniai aspektai. Improvizacijos temą nagrinėjo L. Rimša (2000), D. Katkus (2006),
S. Šiaučiulis (1999), A. Kilys (2006, 2012) Lietuvoje, tačiau pastarieji autoriai gana
fragmentiškai kalba apie improvizacijos metodikų taikymą edukaciniuose procesuose, plačiais
minčių potėpiais pristato džiazo kaip muzikos stiliaus raidą, taip pat, kadangi darbai nelabai
nauji, šių dienų kontekste, kai viskas stipriai progresuoja ir evoliucionuoja, tame tarpe ir pati
džiazo muzika, tyrimai tampa mažiau aktualūs, būtent dėl šios priežasties šiame magistro darbe
plačiau kalbama apie džiazo ir indiškos muzikos sąsajas, o ne plačiai išeksponuotas Afrikietiškos
muzikos įtakas.
Taip pat darbe remtasi ir užsienio autoriais P. F. Berliner (1994), A. Faber (1996),
P. D. Madura (1996), J. D. Fidlon (2011), I. Bril (1976). J. Daugėlienė (2014) improvizacijos
metodikos lauke išskiria A. Piličiausko (1972), J. Kučinskaitės (1999), R. Girdzijauskienės
(2003) ir V. Barkausko (2007a) darbus. J. Daugėlienė (2014) savo darbe iškelia aktualią
problemą, kad „muzikinė improvizacija skirtingai suprantama: vieni tai pripažįsta, kaip tiesiog
muzikalumo lavinimo pratimus, kiti – kaip transkripcijas, treti – kaip kūrybos procesą ir rezultatą
vienu metu. Nors improvizavimas ir yra įtrauktas į muzikos ugdymo programas, tačiau stinga
pedagoginei veiklai tinkamų improvizacinio ugdymo metodikų“. Taip pat norisi pabrėžti, kad
improvizacijos edukacijos darbai labiau pristato improvizaciją ne kaip esminį dėmenį mokant
muzikinio stiliaus pagrindų, o kaip metodinį elementą, kurį pasitelkiant mokoma bendrosios
muzikos praktikos, o tai, verta pažymėti yra ne tas pats.
Darbo aktualumas. Pasirinkta magistrinio darbo tema aktuali, nes Lietuvoje
improvizacijos (ypač džiazinės) dėstymo modeliai, kurie gali būti taikomi tiek meno gimnazijų,
tiek ir neformaliojo muzikinio ugdymo mokslo įstaigų edukaciniame procese yra mažai tirti. Šio
tyrimo rezultatai galėtų padėti pedagogams surasti optimalius džiazo improvizacijos dėstymo
metodus ir kryptis. Taip pat aktualu yra palyginti užsienio šalių improvizacijos naudojimo
edukaciniame procese principus ir metodus su tais, kuriuos sutinkame Lietuvoje.
Pirmajame skyriuje apžvelgiama improvizacijos raida Vakarų Europos muzikos istorijoje
siejant ją su improvizacijos apraiškomis Indijos muzikoje. Indijos muzika pasirinkta todėl, kad ją
tyrinėjant buvo atrasti ypatingai tamprūs ryšiai su improvizacija ir jos dėstymo metodais džiaze.
Antrajame skyriuje pateikiamos džiazo improvizacijos mokymo metodikos išskiriant atskirus
muzikinius elementus: ritmą, melodiją, harmoniją, taip pat muzikos klausymosi įtaką
edukaciniam procesui. Trečiasis skyrius pristato kokybinį tyrimą, kuriuo siekta atskleisti
Lietuvos mokytojų darbo ypatumus mokant improvizacijos. Atsižvelgiant į aukštųjų Lietuvos
mokyklų džiazo programų reikalavimus, darbe tikslingai pasirinkta mokinių amžiaus grupė –
vyresniųjų klasių gimnazijų moksleiviai.
Tyrimo problema. Darbe nagrinėjamos improvizacijos dėstymo problemos, susijusios su
pedagoginių metodikų taikymu aiškinant esmines dalyko turinio dalis: melodiją, harmoniją,
ritmiką. Nors teorinės medžiagos lietuvių kalba esama, tačiau improvizacijos mokymo metodų ir
rekomendacijų lietuvių kalba stinga. J. Daugėlienė (2014) pastebi, kad „muzikos pedagogai nėra
kryptingai supažindinami su muzikos improvizacija ir jos taikymu dirbant su mokiniais“. Tą patį
galima pasakyti ir apie džiazo gitaros pedagogiką (improvizacijos mokymas gitara
besimokantiems groti ugdytiniams yra šio darbo autoriaus pedagoginės veiklos sritis), apie
improvizacijos mokymo metodikas darbe su vyresniųjų klasių gimnazijų mokiniais. Kyla
klausimai: kokias priemones edukaciniame procese tenka pasitelkti, norint išmokyti
improvizacijos, kaip improvizaciją mokantys pedagogai vertina darbo...