Darbo teisė. Konpektas

Ištrauka

Darbo teisės egzui
1 tema. Darbo teisės genezė ir paskirtis
Darbo jėgos samdos sutartis (locatio conductio operarum) Senovės Romoje
Darbo santykių užuomazgų pastebima dar senovės Romoje. Romėnų teisė jau žinojo darbo jėgos samdos sutartį (lot. ocatio conductio operarum). Pagal šią sutartį vienas laisvas už sutartą atlygį tam tikram laikui parduodavo savo darbo jėgą, pvz. pasisamdydavo vežiku, sodininku ir pan. Tokia sutartis galėjo būti terminuota, arba neterminuota. Sutartis buvo asmeninio pobūdžio, t. y. asmuo turėdavo atlikti darbą pats, negalėdavo jo pavesti atlikti kitam. Be to, tokia sutartis būdavo visuomet atlygintina. Sutartyje galėdavo būti individualių susitarimų, išlygų ir pan. Tačiau tokia sutartis nebuvo populiari, nes tuo metu vyravo vergų darbas, o laisvi piliečiai pagal šią sutartį nenorėdavo dirbti, nes tapdavo panašūs į vergus. Viduramžiais, kai vyravo baudžiava, samdos sutartys išnyko.
Samdos sutartis XVII – XVIII a.
Samdos sutartys vėl atsirado Vakarų Europoje XVII – XVIII amžiais, kai susikūrė manufaktūros, kuriose dirbo
laisvi, niekam nepriklausantys asmenys. Pagal to meto supratimą, sutartis tarp darbininko ir darbdavio niekuo
nesiskyrė nuo kitų turtinių sutarčių – viena šalis parduoda savo darbo jėgą, kita – ją perka. Joks valstybės
kišimasis į sutarties šalių tarpusavio santykius nebuvo leidžiamas, nes būtų prieštaravęs sutarčių laisvės principui.
Taigi darbo sutartis buvo laikoma civilinių sutarčių rūšimi ir apie savarankišką darbo teisę nebuvo nė kalbos.
Tačiau tikrieji darbo sutarties šalių santykiai buvo visai nelygiaverčiai. Gamybos priemonių savininkas –
darbdavys – buvo padėties šeimininkas, o gamybos priemonių neturintis darbuotojas neturėjo jokių teisių.
Valstybės nesikišimas sąlygojo neribotą darbdavio valdžią. Darbdavys galėdavo nustatyti visas darbo sąlygas:
darbo užmokestis būdavo labai mažas, dirbama būdavo 15-16 valandų per parą, naudotas ir vaikų darbas, beveik nebuvo darbų saugos, draudimo nuo nelaimingų atsitikimų. Esant dideliam nedarbui, pasirinkimo nebuvimui, darbininkas tapdavo labai pažeidžiamas, todėl jokios derybos dėl sutarties sąlygų negalėjo vykti (vienintelis pasirinkimas – taip arba ne, nes jei ne vienas darbininkas, tai kitas sutiks dirbti tokiomis darbdavio
sukurtomis sąlygomis). Darbuotojo ir darbdavio susitarimas dėl darbo tam tikrame fabrike, būdavo
kvalifikuojamas kaip 1) prisijungimo sutartis, 2) vienašalis aktas arba 3) organizacinis sandoris. Visos šios
koncepcijos paneigtos, bet gali padėti įsivaizduoti, kaip skirtingai buvo vertinamas darbo sutarties sudarymas.
Tačiau nelygiavertė šalių padėtis negalėjo tęstis amžinai. Absoliuti sutarties laisvė pradėta riboti suvokiant, kad darbdavio valdžia darbuotojui gali turėti neigiamų pasekmių žmogaus asmeniui, todėl reikia taisyti sutarties sudarymo ir vykdymo metu atsirandančią nelygybę.
Sutarties laisvės principo korekcijos pirmaisiais darbo įstatymais
Laikui bėgant darbininkai ėmė kurtis profesines sąjungas, kurios iškėlė tam tikrus reikalavimus, kurių
darbdaviams teko paisyti. Atsirado ir valstybės kišimasis – pirmieji įstatymai dėl darbo santykių pasirodė XIX a.
pradžioje: 1082m. Anglijoje uždraustas jaunesnių kaip 9 metų vaikų darbas; 1819m. Prancūzijoje vaikams
uždrausta dirbti naktinį darbą, pavojingomis sveikatai sąlygomis ir pan. Įstatymų leidėjas imasi ginti silpnąją
darbo santykių pusę.
Iki antrojo pasaulinio karo pabaigos darbo santykius reguliuojantys įstatymai buvo laikomi civilinės teisės dalimi. Tai įrodo 1804 m. Napoleono kodeksas – jame samdos sutartis nurodoma kaip atskira paslaugų sutarties forma. Net 1896 m. priimtas Vokietijos imperijos CK pagrįstas ta pačia koncepcija – darbo jėga yra prekė, o prekiųjudėjimą reguliuoja civilinė teisė.
Darbo santykių reguliavimo plėtros veiksniai XX a. antroje pusėje
Reikšmingas įvykis darbo santykių teisinio reguliavimo istorijoje – Tarptautinės darbo organizacijos sukūrimas
1919 m. (Versalio sutartimi...