DOKUMENTŲ PANAUDOJIMAS MOKANT ISTORIJOS LIETUVOJE 1918-1940M. IR XXIa. Pr.

Ištrauka

DOKUMENTŲ PANAUDOJIMAS MOKANT ISTORIJOS LIETUVOJE 1918-1940M. IR XXIa. Pr.

ĮVADAS
Lietuvos švietimo sistema 1918-1940m. buvo nuolat reformuojama, nes atgavus
nepriklausomybę savos švietimo sistemos sukūrimas ir jos nuolatinis tobulinimas buvo laikomas
vienu iš svarbiausių valstybės uždavinių per visą Nepriklausomos Lietuvos laikotarpį. Šiuo
laikotarpiu formavosi „tautos mokykla“, o tai įtakojo tiek visą švietimo sistemos struktūra, tiek
mokymo stilių. Švietimo sistemos reforma, organizuojamas ugdymo turinys kartu vertė ieškoti
tinkamiausių mokymo formų ir metodų.
Kritiškiau pažvelgti į mokymo procesą, jį aktyvinti ir psichologizuoti, ugdyti moksleivio
savarankiškumą, poreikį žinioms įgyti paskatino XIXa. pab. ir XXa. pr. Europoje ir JAV
išplitusios „naujojo auklėjimo“ sąjūdžio (kitaip dar vadinta „darbo mokyklos kryptis“) 
pedagoginės idėjos. Taip buvo skatinama sudaryti moksleiviams galimybes daugiau veikti
savarankiškai, į mokymo metodus žiūrėta ne tiek kaip į žinių perteikimo būdus, bet daugiau kaip
į moksleivių sugebėjimų ugdymą. Tikriausiai galėtume iš to daryti išvadą, kad ir dokumentų
panaudojimas istorijos pamokose buvo kaip vienas iš metodų skatinti mokinius dirbti
savarankiškai bei kartu lavinti jų sugebėjimus.
Visgi dokumentų panaudojimas mokant istorijos nėra naujas mokymo metodas- jis buvo
naudojamas ir aptariamas metodininkų tiek carinės Rusijos (tačiau E. Stanulis teigė, kad šio
metodo „vartojimas ten turėjo labiau pripuolamą, o ne sistematišką pobūdį“) , tiek aptariamuoju
laikotarpiu, tiek sovietmečiu (metodas, kaip ir visas istorijos mokymas, pasitelktas ideologijai
stiprinti). Tačiau platesnį mąstą šis metodas įgavo tik XXa. 10deš., nes atgavus nepriklausomybę
buvo pereinama nuo sovietinės sistemos prie demokratinės visuomenės kūrimo.