Danijos valstybės tarnybos statusas ir apimtis

Ištrauka

Danijos valstybės tarnybos statusas ir apimtis

ĮVADAS
Šio darbo pagrindinis tikslas yra išanalizuoti Danijos valstybės tarnybos statusą ir
apimtis. Siekdami pilnai išpildyti šį tikslą, išsikėlėme 4 uždavinius:
1. Pristatyti išskirtinio valstybė tarnautojo statuso pagrįstumo aktualijas remiantis
Christoph Demmke studiją „Are civil servants different because they are civil servants?“.
2. Pristatyti valstybės tarnybos apimties problematiką.
3. Pristatyti Danijos valstybės tarnybos apimties teisinį reglamentavimą.
4. Palyginti Danijos valstybės tarnybos apimties pokyčius su Pasaulio Banko pateikta informacija.
Darbo struktūra atitiks uždavinių eiliškumą ir įgyvendinę visus uždavinius, pabaigoje
pateiksime apibendrinančias išvadas apie Danijos valstybės tarnybą.

1.IŠSKIRTINIO VALSTYBĖS TARNAUTOJO STATUSO PAGRĮSTUMO AKTUALIJOS
Valstybėje funkcionuoja keli sektoriai: privatus sektorius, vis labiau stiprėjantis
nevyriausybinis sektorius bei viešasis arba valstybinis sektorius. Privatus sektorius, kuriame
funkcionuoja įvairios privačios kompanijos, samdančios darbuotojus be jokių specifinių
procedūrų (nebent būtų nusistovėjusi kažkokia tvarka kompanijos viduje) ir moka jiems
atlyginimą iš savo uždirbto pelno, todėl visuomenei ir valstybei visiškai neaktualu, kaip tai
vyksta. Panašiai ir nevyriausybiniame sektoriuje, tačiau čia didžioji dalis darbuotojų yra
savanoriai, iš vis nereikalaujantys atlygio už savo veiklą. Ir lieka valstybinis sektorius, kurio
darbuotojams keliami aukšti standartai bei reikalavimai, priėmimas į darbą dažniausiai vyksta
viešo konkurso būdu. Tačiau čia svarbiausia yra paminėti, jog šių darbuotojų darbo vietas išlaiko
visuomenė. Kyla klausimas, ar šiems valstybės tarnautojams turėtų būti daromos išimtys, taikomi
aukštesni reikalavimai ar suteikiamos tam tikros privilegijos, o gal kaip tik jų statusas turėtų būti
toks pat kaip privataus sektoriaus darbuotojų ir jų veikla orientuota į visuomenės intereso
tenkinimą? Šioje dalyje išanalizuosime šio statuso pagrįstumą remdamiesi Christoph Demmke
studija „Are civil servants different because they are civil servants?“
Iki 20 a. pabaigos, visoje Europoje, buvo manoma, kad valstybės tarnautojas yra
išskirtinis asmuo, privalantis vykdyti vykdomosios valdžios nurodymus ir gerai išmanyti
įstatymus. Šie darbuotojai buvo laikomi valdžios atstovais ir kartu dėl to jiems buvo keliami
aukštesni reikalavimai nei privataus sektoriaus darbuotojams. Natūralu, jog toks darbuotojų
traktavimas suteikia jiems daugiau atsakomybės, todėl tai turėtų būti kompensuojama tam
tikromis privilegijomis, geresne socialine apsauga ar pan. Tačiau tokiame statusų suteikime,
galima įžvelgti vieną problemą. Iš esmės, valstybės tarnautojų tikslas yra padėti žmonėms ir
dirbti visuomenės labui, ypatingai tų, kurie dirba su viešosiomis paslaugomis, socialinėje ar
kultūrinėje srityje. Kai valstybės tarnautojai yra iškeliami aukščiau nei likusi visuomenės dalis,
paprastas pilietis gali būti pradedamas ignoruoti, patys valstybės tarnautojai praranda motyvaciją
dirbti efektyviai, kadangi jiems yra užtikrintas saugumas, ir galų gale tai atsiliepia visos valstybės
mastu. Būtent su šia problema vis dar susiduria daugelis pasaulio valstybių, t.y. tarnautojų
nutolimas nuo visuomenės problemų, lankstumo bei efektyvumo trūkumas, dideli viso
biurokratinio aparato išlaikymo kaštai. Dėl to nuo 20 a. 7-8 dešimtmečio buvo pradėta orientuotis
į privataus sektoriaus gerąsias praktikas ir kurti nauji viešojo administravimo modeliai, pvz.
naujoji viešoji vadyba. Tačiau su besikeičiančiomis visuomenės tendencijomis, turėjo keistis ir
viešasis sektorius. Šiuo metu tendencijos tokios, kad privataus ir valstybinis sektorius susilieja,
tarp kurių dar įsiterpia nevyriausybinis sektorius, vykdant kasdienes veiklas, teikiant viešąsias
paslaugas, tačiau valstybės tarnautojai vis dar išlaiko tam tikras privilegijas.