Citatų skyryba. Mokomoji medžiaga

Ištrauka

Citatos

Citata yra rašytinio veikalo ar kalbos ištrauka kito teksto samprotavimui pagrįsti ar patvirtinti. Tai vieno teksto ištrauka kitame tekste. Žodis kilęs iš lotyniško cito – kviečiu liudininku, skelbiu. Citatos būna ilgokos prozos ištraukos, vienas koks teiginys, sakinys, eilėraščio posmelis ar jo dalis, sakinių nuotrupos – fragmentinės citatos; eiliuoto kūrinio viena, dvi ar kelios eilutės; kelios parinktos eilutės iš skirtingų cituoto kūrinio vietų. Citatos panašios į kabutėmis skiriamą tiesioginę kalbą.
1. Vieno ar kelių sakinių prozos citatą pradedame rašyti toje pačioje eilutėje, prieš ją dedame dvitaškį, citatą
rašome kabutėse.
Prasmingi yra I. Simonaitytės žodžiai: ,,Juk žmogus lieka vis tiek mįslingas kitam žmogui“.
2. Ilgesnė prozos citata ar kūrinio ištrauka rašoma, po įvadinių žodžių palikus laisvą eilutę ir pradėjus iš naujos.
Citata rašoma po dvitaškio kabutėse.
Įspūdingai sukurta senojo Karaliaus mirties scena:
,,Klabtelėjo ir lengvai atsidarė stubos durys. Tuo pačiu metu šlubuojąs laikrodis užsimojo mušti šeštą valandą, bet bemušdamas sutriko ir keistu dar negirdėtu čirkštelėjimu sustojo ėjęs. Ir svarsčiai atsidūrė į žemę“.
3. Citatos galo klaustukas, šauktukas, daugtaškis rašomi prieš antrąsias kabutes, o ne po jų. Taškas rašomas prieš kabutes tik jei cituojamas visas sakinys, o ne jo dalis.
...Ir vaikui ,,vaidenasi, kaip ten aukštai, ant stogo, tupi kažkas, kaip katė, ir vis ryja, vis ryja dūmus“.
Tada jau su visai kitokiomis mintimis eina Aistis tėviškės laukais: ,,O tėviške, o tėviške, kur einam?“
4. Autoriaus – cituojančiojo žodžiai gali būti prieš citatą, jos viduje ar po jos. Juos skiriame kaip ir kitus autoriaus žodžius.