BENDRUOMENINĖ MEDIACIJA IR JOS TAIKYMO GALIMYBĖS

Ištrauka

BENDRUOMENINĖ MEDIACIJA IR JOS TAIKYMO GALIMYBES

Įvairūs ginčai yra natūrali ir, galima sakyti, neatsiejama visuomeninių santykių dalis. Jie
kyla tada, kai keletas pavienių asmenų ar jų grupų, dažnai panaudodami psichologinę ar net fizinę
prievartą, vienu metu siekia įgyvendinti savo poreikius, todėl nenuostabu, kad ginčų kasdien
pasitaiko tarp sutuoktinių, šeimos narių, kaimynų, bendruomenės narių, verslo partnerių, etninių ir
rasinių grupių. Šio socialinio reiškinio aspektai gali būti įgyvendinti tik sprendžiant nesutarimą, o
ne jo vengiant. Kilus konkrečiam ginčui, šalys dažnai turi bent keletą alternatyvių būdų, kuriais jis
gali būti sprendžiamas. Mediacijos, kaip susitarimu pagrįsto ginčų sprendimo būdo, kai šalims
priimtina trečioji šalis, neturinti įgaliojimų priimti privalomą šalims sprendimą, padeda joms
pačioms pasiekti taiką ir abiem priimtiną savo nesutarimo sprendimą, teorinio aptarimo ir praktinio
jos taikymo sprendžiant įvairaus pobūdžio nesutarimus. Mediacija – tai ginčų sureguliavimo
procedūra, kurios tikslas tarpininkaujant neutraliam trečiajam asmeniui - mediatoriui, padėti šalims
išspręsti ginčą taikiu susitarimu. Kaip apibrėžia LR civilinių ginčų taikinamojo tarpininkavimo
įstatymas „mediatorius tai trečiasis nešališkas fizinis asmuo, kuris dalyvauja sprendžiant kitų
asmenų civilinį ginčą, siekdamas padėti jį išspręsti taikiai“ ( 2str. 5d.). Mediatorius neturi galios
primesti šalims ginčo sprendimo, jo pareiga padėti šalims pažvelgti į susidariusią situaciją iš šalies
bei padėti pasiekti susitarimą, kuris geriausiai tenkintų abiejų šalių interesus. Mediacija tai
alternatyvi, neteisminė sutartinė procedūra, kuri paremta abiejų šalių apsisprendimo principu. Šis
procesas nėra toks formalus kaip teisminiai procesai – nėra griežtų taisyklių reglamentuojančių šį
procesą, ginčo šalys čia atlieka aktyvų vaidmenį: jos gali įtakoti proceso eigą, pobūdį bei tvarką,
problemos nagrinėjimo strategiją bei tiesiogiai prisidėti sukuriant unikalų problemos sprendimą,
kurio nereguliuoja precedentas ir, kuris nenustato precedento kitiems. Mediacijoje ginčo šalys
pačios gali nustatyti proceso eigą: jos gali susitarti dėl proceso pobūdžio ir tvarkos, nurodydamos
pasirinktą taisyklių rinkinį arba bendru sutarimu nustatydamos atskiras mediacijos taisykles bei
lemti unikalaus sprendimo formuluotę. Tai skatina šalis perimti iniciatyvą į savo rankas, o ne
priimti kito autoriteto priimtą sprendimą. Kadangi ginčo šalys yra pačios ginčo sprendimo autoriai,
tai lemia palankesnį požiūrį į priešingoje ginčo pusėje esančią šalį, mažina priešiškumą bei atstato
socialinę taiką. Tai ypač svarbu jei šalių santykiai tęsiasi realiame gyvenime, pvz.: ginčo šalys yra
kaimynai, bendradarbiai ar vaikų tėvai. Be to, šalys psichologiškai jaučiasi labiau įpareigotos
sprendimo, kuris yra jų pačių derybinių bei kūrybinių pastangų rezultatas užtvirtintas šalių laisva
valia, nei sprendimas, kurį priima arbitras ar teisėjas. Skirtingai nei teisme, čia nėra gvildenamas
klausimas kas yra kaltas, kodėl buvo pasielgta vienaip ar kitaip – procesas nėra orientuotas į praeitį.
Iškeliamas pagrindinis klausimas: „kaip spręsti susidariusią problemą?“ ir visas proceso dalyvių
dėmesys bei pastangos nukreipiami tinkamiausiam problemos sprendimo būdui rasti.