ATSKIRŲ SISTEMATINIŲ TAKSONŲ BŪKLĖS VERTINIMAS ISTORINIO ANTROPOGENINIO POVEIKIO ASPEKTU

Ištrauka

ATSKIRŲ SISTEMATINIŲ TAKSONŲ BŪKLĖS VERTINIMAS ISTORINIO ANTROPOGENINIO POVEIKIO ASPEKTU
Referatas

TURINYS
TURINYS 2
Įvadas 3
1. Plėšrumu pagrįstas resursu išeikvojimas 4
2. Didieji išnykimai 6
2. 1. Pleistoceno megafaunos išnykimas 6
2. 2. Australija ir Naujoji Gvinėja 8
2. 3. Šiaurės ir Pietų Amerika 8
2. 4. Viduržemio jūros baseinas 9
2. 5. Naujoji Zelandija 9
2. 6. Ramiojo vandenyno salos 10
2. 7. Madagaskaras, Indijos vandenyno salos ir Karybai 10
3. Apibendrinimas 10
4. Literatūros sąrašas 12

Įvadas
Naujausi archeologiniai tyrinėjimai keičia, formuoja bei papildo mūsų supratimą apie praeityje
gyvenusių žmonių darytą įtaką įvairių gyvūnų populiacijoms. Daug duomenų yra gauta iš maisto
ieškojimo teorijos (angl. foraging theory), remiantis daugelyje pasaulio vietų randamais gausiais
duomenimis apie platų žmonių grobio bei mitybos spektrą. Taip pat žinoma, jog žmonės introdukavo
daugybę laukinių gyvūnų, nuo pinčių, žiurkių iki nepaprastai daug įvairių kitų organizmų, taip savo
ruožtu sukeldami įvairius antrinius (netiesioginius) padarinius. Suintensyvėjus ugnies naudojimui,
žmonių kolonistai daugeliu atvejų stipriai pakeisdavo kolonizuotų teritorijų augaliją, taip ypač jautriai
paveikdami vietinių gyvūnų populiacijas. Dažniausiai salų aplinkoje, šios trigubos grėsmės –
plėšrumas, introdukcija ir augalijos pakeitimas privesdavo prie rūšių išnykimų, tačiau nėra
archeologinių įrodymų, jog nedidelio masto žmonių bendruomenės salose ar kontinentuose sukeltų
išnykimus tik dėl plėšrumo. Šioje vietoje vyksta įdomios diskusijos tarp tų, kurie mano, jog žmonės
jungdavosi į nedideles bendruomenes, kurios gyvendavo iš tam tikros medžioklės, vaisių, uogų rinkimo
bei žemdirbystės kombinacijos ir būtent dėl tokio „kaimiško“ gyvenimo būdo tausojo gamtą, darė jai
nedidelę įtaką (pvz.:, Alcorn, 1993, 1996; Hunter-Anderson, 1998) ir tų, kurie tokiose grupėse randa
labai nedaug gamtos tausojimo įrodymų (pvz.: Alvard, 1994, 1995, 1998a,b; Smith and Wishnie, 2000).
Šių diskusijų dalyviai kalbėdami apie gamtos tausojimą kartais pabrėžia skirtingus aspektus.
Pavyzdžiui Alcorn (1996, p. 234) susitelkia ties vietinių rūšių gyvybingų populiacijų, atstovaujančių
plačiai genetinei įvairovei, palaikymu vietinėse buveinėse ir ekosistemose, o Smith and Wishnie (2000,
p. 515) – ties procesais, susijusiais su praktiniais veiksmais trukdant vykti arba švelninant rūšių
eikvojimą ar buveinių degradaciją.
Nors Smith and Wishnie (2000) ir Alvard (1998a) kalba apie menkai pastebimą antropogeninį poveikį
bet kokioms biotinėms bendrijoms, tai dar nereiškia, kad žmonės apskritai buvo susiję su kieno nors
saugojimu. Atskirais atvejais žmonių populiacijos galėjo būti per mažos arba buvo per daug ribotos
technologijos, kad galėtų daryti pastebimą įtaką biotai. Tai Hunn (1982) pavadino epifenomeniniu
tausojimu (saugojimu) (angl. epiphenomenal conservation).
Archeologiniai tyrinėjimai, atlikti per pastaruosius du dešimtmečius iš esmės pakeitė mūsų supratimą
apie gamtą ir žmonijos įtaką jai (Grayson, 2001). Jų dėka žinome, jog žmonės vienaip ar kitaip
prisidėjo prie daugelio rūšių išnykimo ir įvairių biotos pokyčių tam tikrose teritorijose (šie reiškiniai
tebevyksta ir dabar). Šiame darbe daugiausia dėmesio bus skirta būtent šiems su antropogenine veikla
susijusiems padariniams.

1. Plėšrumu pagrįstas resursu išeikvojimas
Priešistoriniais laikais, kuomet žmonės neturėjo sudėtingų technologijų, kuomet nuo kitų gyvūnų
skyrėsi tik gebėjimu mąstyti ir to dėka naudotis tik jiems prieinamais įrankiais (ugnimi, ginklais iš
akmens, kaulo, o vėliau ir geležies) vienintelė antropogeninio poveikio gyvūnų populiacijoms bei jų
aplinkai priežastis buvo žmogaus plėšrumas.