Advento popietės scenarijus

Ištrauka

ADVENTINĖ POPIETĖ
SCENARIJUS
Salėje prietema, skambant muzikai iš salės galo pareina
giesmininkai ir skaitovai nešini žibintais. Scenos gilumoje stovi
nepuošta eglutė, dėželė su žaisliukais.Iki eglutės iš žiūrovų
erdvės tarsi per sniegą veda baltos pėdos. Pėdų daug: pėdų
linijos sukasi aplink eglutę, vienos pirmyn, kitos atgal Iš salės
galo rankose laikydama Kalėdų vainiką pareina ir vedėja su
Aiste. Vieni žibintus padeda, kiti gal laiko. Nutyla muzika.
Aistė ( žvalgosi, stebisi): Kiek daug šviesos.
Vedėja: Bet gal dar ne visa
Vedėja: Koks pėdų kelias nuostabus?Ką daro kelias, kuriuo eini?
Aistė: Jis bėga.
Vedėja: O koks dangus prisnigęs Ką daro jis?
Aistė: Jis pasilieka.
Vedėja: Ką daro Dievas? Ką daro jis?
Aistė: Jis liečia.
1. Augustė:
Kelionė buvo neilga,
Jau žengiam paskutinį žingsnį-
Ir pabaiga.
Pirmyn su nerimu žvelgiu.
Širdy gėla ir maudulys.
Į juodą, žvarbią gruodžio naktį
Ir vėl mintis nuklys.
Pradžioj žiemos naktis ilga,
Gal siautės vėtra ir pūga,
Gal speigas, alkanas,žiaurus,
Atidarys godžius nasrus.
Taip, iš tiesų.
Ir dienomis, ir naktimis niūru, tamsu .
Ir aš einu be atvangos sutikt šviesos,
Skaidrios, aiškios.
2. Ugnė:
Ir Dievas keliauja kartu su mumis
Per dienų dienas jis keliauja.
Ir taip prisišlieja prie mūsų dienų,
Kad kartais jo net nrematom, net ir negirdim
Daina ,,Ir vėl sutemoj‘‘
3. Ernestas
Kaipgi būsi be dievo? – taria žmogus nusiaudamas kojas,
čiupinėdamas pritrintas pūsles, pergalvodamas viską iš naujo
Ir iš pat ryto prasideda dievo ieškojimas –
stalčiuose ir ant aukšto,
prasideda ieškojimas skryniose ir kailinių kišenėse
Žiūri po suolu, tikrina kaminą,
persijoja miltus, perrenka džiovintus grybus,
išardo laikrodį ir vėl sudeda nieko nepastebėjęs.
Ieško senose knygose tarp eilučių,
žodžių pradžioj ir pabaigoj
Tikrina, ar nėra kur pakasto po kuria obelaite,
išsemia šulinį, išgraibo pirštais jo dugną,
pastato kampe slasteles prie pelės urvo.
Varto rankose pasą. Tikrina vaikų gimimo metrikus,
šniukštinėja bažnyčiose už altorių, špitolėse ir klebonijose,
apžiūri keletą karstų, lydimų į kapines.
Ieško vaistinėse tarp buteliukų, karčių ir saldžių miltelių,
paskui atsisėda ant lovos krašto, ima kalbėti poterius.
Šiaip sau, iš įpratimo.
Žiovaudamas ir kasydamasis
ir šitaip kasdien – nuo ryto lig vakaro,
kol staiga nusimena: kažką, tur būt, pamiršau
IEVA:
Ateini ir tu, mano Dieve ,kad paliestų gyvybės viršūnė,
Kad ranką ištiesęs, parodytum: ten.
Ir kad mes tavo gestą suprastumėm: Meilė.
Kito Dievo nėra.
Jis nestato šventyklų.
Jis leidžia išduoti save,
O nuskriaustas verkia savo
Artimo ašarom: čia ir visur- atleisk ir nušvisk.
4. Vedėja( nužvelgia salę ir sako Aistei): Kiek daug
šviesos
Aistė: Bet gal dar ne visa?
Vedėja:
Advento laikotarpiu vis dažniau susimąstome apie
Šviesą ir Tamsą, Dievą ir Žmogų Žinai,
Aiste,tamsos nėra, tamsa tik šviesos nebuvimas. Ko
negalime išmatuoti, to nėra.Mes matuojame šviesos
kiekį Argi ne taip? Vienas šviesos spindulys gali
prasiskverbti į tamsos pasaulį ir jį apšviesti. Visada ir
visur yra plyšys, pro kurį gali prasibrauti šviesos
spindulys Suprask, Aiste, kad Tamsa yra žmonių
vartojamas terminas apibūdinti tam, kas nutinka, kai
nėra šviesos
NEDOS DAINA ,,MĖNULIS“
VEDĖJA: Aiste, O kaip tau atrodo, kas yra laikas?
AISTĖ kalba apie laiką, kai jis lekia ar slenka
pamokose
Vedėja:
IŠ tiesų laikas yra nepagaunamas kaip mintis.
Jo nėra niekur, jis yra visur,
jis yra niekas, jis yra viskas
ir nieko nežinome apie jo kilmę.