Žmonių, turinčių proto negalią, tarpusavio ryšių aktualizavimas

Ištrauka

Namų darbas:
Žmonių, turinčių proto negalią, tarpusavio ryšių aktualizavimas

ĮVADAS
Mūsų pasirinkta grupė- proto negalią turintys žmonės. Lietuvoje “neįgalumas”
apibrėžiamas, kaip kompetentingų įstaigų nustatyta asmens būklė, kai asmuo dėl įgimtų ar įgytų
fizinių ar psichinių trūkumų visai arba iš dalies negali pasirūpinti savo asmeniniu ir socialiniu
gyvenimu, įgyvendinti savo teisių ir vykdyti pareigų. Žmonės, kurie turi sunkią proto negalią,
negali gyventi savarankiškai, todėl jiems reikalinga priežiūra bei pagalba.
Anot A. Paulėkautės sutikus proto negalią turintį žmogų pirmiausiai į akis krenta tai,
kaip jis atrodo- jo išvaizda. Dėl cerebralinio paralyžiaus, epilepsijos ir panašių ligų proto negalią
turintys žmonės savo išvaizda skiriasi nuo tų, kurie šių ligų neturi. Vieni būna be galo judrūs: nuolat
blaškosi po kambarius, perstumdo daiktus ir pan. Kiti visai negali judėti. Dėl sutrikimų labai
ribojama šių žmonių veikla: vieniems reikia labai daug laiko ir pastangų, kol išmoksta atlikti tam
tikrą veiklą, kiti taip ir nesugeba padaryti net paprasčiausių darbų, pavyzdžiui, užsisegti užtrauktuko
ar užsirišti batų.
Žmonėms, kurie turi proto negalią yra sunku gyventi mūsų visuomenėje. Dažnai šie
žmonės yra išstumiami iš visuomenės, jie patiria socialinę izoliaciją, ekonominį nuosmukį,
pasmerkimą gėdai. A. Dobrynino ir V. Gaidžio (2003) tyrimas apie neįgaliųjų padėtį Lietuvoje
parodė, jog dauguma gyventojų nėra linkę diskriminuoti žmonių su judėjimo, klausos ar regos
negalia, tačiau mažiau respondentų yra tolerantiški psichiškai neįgaliems žmonėms: tik apie pusė
respondentų bendrautų su jais, kaip su kitais žmonėmis.