Gamta, nors ir egzistuoja nepriklausomai nuo žmogaus, visada apžvelgiama iš
individo pozicijos, nes būtent žmogus tuos santykius su gamta pats ir kuria, ir vertina. Skirtingų
laikotarpių literatūra atskleidžia nevienodas gamtos vertinimo pozicijas, todėl vaizduoja skirtingus
individo ir gamtos santykius. Glaudžiausias žmogaus ir gamtos santykis išlaikomas kūriniuose,
pagrįstuose agrarine pasaulėjauta, bėgant laikui tas santykis kinta, žmogus, nors ir tapatinasi su
gamta, dažnai neberanda dvasios ramybės, o yra kankinamas abejonių. Remdamasi(s) S. Nėries
eilėraščiais, Kristijono Donelaičio epine didaktine poema ,,Metai“, Antano Baranausko lyrine
romantine poema ,,Anykščių šilelis“, aptarsiu, koks žmogaus ir gamtos santykis išryškėja skirtingų
laikotarpių kūriniuose.
Mūsų mokslo darbų bazėje yra daugybė įvairių mokslo darbų, todėl tikrai atrasi sau tinkamą!