Žemės ūkis, pramonė ir verslas Lietuvoje tarpukario metais ir dabar

Ištrauka

Žemės ūkis, pramonė ir verslas Lietuvoje tarpukario metais ir dabar
Referatas

Įvadas
Lietuvos žemės ūkis yra svarbus ekonominiu, socialiniu, etnokultūriniu bei gamtosauginiu požiūriu. Dėl
daugiafunkcinio pobūdžio žemės ūkis laikomas prioritetine Lietuvos ūkio šaka.
Kaimas pradedamas vis labiau vertinti kaip šalies infrastruktūra, nuo kurios priklauso kaime ir mieste
gyvenančių žmonių gyvenimo lygis.
Žemės ūkis – vienas reikšmingiausių Lietuvos ūkio sektorių. Apskritai dėl kai kurių savo bruožų, pvz.,
sezoniškumo ar jo produktų būtinybės žmonių egzistencijai, žemės ūkis dažnai laikomas specifine ūkio
šaka, kuriai būtina specifinė valstybės parama. Todėl būtina sekti ūkio pokyčius. Jie leidžia įvertinti
susidariusią padėtį žemės ūkyje, t.y. palyginti ją su praėjusių metų padėtimi. Taipogi palyginti ar ta
padėtis gerėja, ar blogėja. Todėl tam tikslui reikalinga žemės ūkio apžvalga.
Šiame darbe bus kalbama apie žemės ūkio produktų gamybą, vartoseną, verslo ir pramonės padėtį
Lietuvoje tarpukariu ir šiomis dienomis.
Pramonės, verslo ir ūkio padėtis po Pirmojo pasaulinio karo
Pirmasis pasaulinis karas ir po jo sekusios kovos Lietuvą palietė labai skaudžiai
Ypač nukentėjo žemės ūkis. Valstiečiai karo bei vokiečių okupacijos buvo apiplėšti kone iki kraštutinės
ribos. Visiškai nuniokoti liko dvarai. 1918-1919m. daugelyje Lietuvos vietovių prasidėjo badas. Po karo
krašte be pragyvenimo šaltinio liko tūkstančiai padegėlių, bežemių ir našlaičių.
Lietuvos pramonei skaudžiai atsiliepė Vilniaus krašto netektis. Prieš karą jame dirbo 21%..22% viso
pramonės personalo. Kraštą atplėšus, Lietuva liko be popieriaus, chemijos, trikotažo ir poligrafijos
pramonės. Tiesa, 1923m. prie Lietuvos buvo prijungtas Klaipėdos kraštas, kurio pramonė labiau
išvystyta negu Didžiojoje Lietuvoje. Klaipėdos uostas atvėrė palankias galimybes plėtoti prekybinius
ryšius su Vakarų valstybėmis. Klaipėdoje stipri buvo medžio apdirbimo pramonė, veikė vieninteliai
Lietuvoje faneros ir celiuliozės fabrikai, mineralinių trąšų fabrikas, buvo gerai išvystyta maisto
pramonė. Klaipėdos krašte 1923-1925m. dirbo per 8 tūkst. darbininkų (daugiau kaip trečdalis Lietuvos
pramonės darbininkų).