Yves‘o Kleino mėlynųjų paveikslų estetinis pagrindimas

Ištrauka

Yves‘o Kleino mėlynųjų paveikslų estetinis pagrindimas

Yvesas Kleinas – prancūzų dailininkas, Naujojo realizmo lyderis, šviesos meno, monochrominio
tapymo ir kūno meno pionierius. Neaukštas, kresnas, melancholiškų akių vyras, kuris tuo pačiu
metu buvo ir šoumenas, ir mistiškas, ir aktyvistas, ir filosofas.
„To sense the soul, without explanation, witout words, and to depict this situation – this, I belive, is
what led me to monochrome painting.“ Yves Klein.
1957-ųjų pradžioje pristatė ir užpatentavo ultramarino spalvą IKB trumpiniu (International Klein
Blue), kuriai išgauti jam prireikė bene dešimtmečio. Įvairiais monochrominiais atspalviais jis dirbo
nuo 1950, 57-aisiais perėjo vien prie mėlynos spalvos naudojimo. Spalva primena lapis lazuli
akmenį, naudotą viduramžiais Madonos draperijoms nuspalvinti.
1958 jis pritraukė tris tūkstančius žmonių į parodą, kurioje tebuvo plikos sienos. Iris Clert galerijoje
vykusį veiksmą pavadino „Le Vide“ („Tuštuma“) ir čia eksponavo bei pardavinėjo tuščius plotus,
kurie esą buvo jo jausmai. Galerijoje palikta vienintelė stiklo kabina, visa kita išdažyta baltai, langai
– mėlynai, kabėjo mėlynos užuolaidos.
„Antropometrijose“ 1960-ais naudojo gyvuosius teptukus – išdažė nuogus modelius, ir jų kūno
nuospaudomis kūrė šešėlinius paveikslus skambant Kleino Monotoniškajai simfonijai – vienos
natos muzikai, kurią atliko 20 muzikantų ir dainininkų. Performansas truko 40min. (pusė laiko
simfonijos, pusė – visiškos tylos, ką jis laikė akustiniu spalvos atitikmeniu).