Weberio – Fechnerio dėsnio tyrimas

Ištrauka

Weberio – Fechnerio dėsnio tyrimas
Laboratorinis darbas

1.ĮVADAS
Jutimas yra procesas, kai mūsų jutimo receptoriai ir nervų sistema priima bei pateikia aplinkos
dirgiklių energiją (Myers, 2008). Jutimo operacija prasideda receptoriuose, kai pastarieji išorinę
fizinę energiją paverčia elektriniu signalu, kuris pasiekia nervų sistema ir gali būti joje
išanalizuotas. Šioje stadijoje įsijungia suvokimas – ši procedūra apibūdina jutimo apdorojimą ir
interpretavimą. Galima suprasti, kad jutimas ir suvokimas – neatsiejami kasdienybės procesai.
Svarbiausias parametras, apibūdinantis pojūčius, yra jautris, jis apibūdinamas jutimo slenksčiais,
kurie gali būti absoliutūs ir santykiniai (Vaitkevičius, 2002). Absoliutusis slenkstis – mažiausias
dirgiklis, galintis sukelti pakankamą pojūtį; santykinis slenkstis – mažiausias dirgiklio pokytis, kuris
gali sukelti pojūčių pokyčius. Slenksčių matavimus pirmieji aprašė Ernstas Weberis ir Gustvas
Fechneris. Daugiau nei prieš šimtmetį E. Weberis pastebėjo, kad, norint suvokti dviejų dirgiklių
skirtumą, jie turi skirtis pastoviu dirgiklių skirtumo ir etaloninio dirgiklio reikšmės santykiu – konstanta:
ΔI/I=const.
Ši išraiška vadinama Weberio dėsniu. Vėliau Fechneris Weberio dėsnio lygtį išreiškė kitaip,
argumentuodamas, kad minimalus fizikinio stimulo pokytis sukelia minimalaus subjektyvaus
pojūčio ΔS pokytį (Švegžda ir Stanikūnas, 2014): ΔI/I=kΔS.
Šioje lygtyje k – proporcingumo koeficientas. Mokslininkas darė prielaidą, kad jo suformuluotas
dėsnis galioja ir itin mažiems dyžiams ir šį santykį išreiškė diferencialine lygtimi, kurios sprendinys
yra Weberio – Fechenerio algebrinė lygtis (Švegžda ir Stanikūnas, 2014). Toji lygtis ir yra Weberio
– Fechnerio dėsnis, kuris nusako pojūčio priklausomybę nuo stimulo fizikinio parametro I reikšmės (Vaitkevičius, 2002).
Darbo tikslas – nustatyti, ar galioja Weberio – Fechnerio dėsnis tiriant skirtingų ilgių tieses (400,
200, 100 ir 50 pikselių) ir jų pokyčius.