Vytautas Mačernis. Teksto suvokimo testas (7 kl.). V. Mačernio laiškas P. Jurkui

Ištrauka

Teksto suvokimo testas. V. Mačernio laiškas P. Jurkui, 1939.III.18
Telšiai, 1939.III.18
Mielas Pauliau,
Aš nudžiugau pavartęs Tavo ilgą laišką, tik jau per daug išgarbinai mane. Kam tai reikalinga, juk aš
vis tiek nebusiu didesnis, koks esu, bet vis dėlto, matydamas šituose žodžiuose širdingumą ir niekad
nepamirštamo draugo meilę, aš lyg ir pasiimu sau tuos žodžius kaip idealą savo svajonėms ir
vizijoms. Aš gavęs šituos žodžius kaip panegiriką, pasistengsiu nors dalinai būt jų vertas.
Tu muštravojies Karo Mokykloje. Tikiu, tas daug atneš Tau naudos. Išmoksi ne tik koją spausti ir
suveržti diržą, bet ir padvigubint energiją, pakirčiuot reikiamoj vietoj ryžtingesnį žodį.
Aš norėčiau Tau daug parašyti, bet kad nesiseka. Aš bijaus tik todėl ilgus laiškus rašinėti, kad per
daug jau kitoks pasirodau, negu noriu, pasakau tą, ko nei nemisliji. O, rodos, stengiuos ir noriu
draugams nemeluodamas ir neišsisukinėdamas atvirai ką nors pasakyti.
Rašau šiandien gavęs „Studentų dieną“. Paskaičiau Tavo eilėraščius. Na ir gaila man tų redaktorių
pasidarė. Tavo „Snaigės pasaka“ per daug jau išnegarbinta ir įdėta „Apie mergaites ir meilę“
skyriuje. Tikėk manim, aš jau esu lyg ir skeptiku virtęs, paskaitau eilėraščius, spausdinamus
laikraščiuos, ir numoju ranka. Tiek jau ten neišgyventa, manieros ir dirbtina. Tiesiog nebesitiki, ką
nors gero atrasti. Netikėjau aš šiandien, kai paskaičiau Tavo eilėraštį, pats savim netikėjau. Tai tikra
lyrika, čia nėra melo, nėra pozos, nėra dirbtinumo. Šitą eilėraštį jau galima literatūriškai nagrinėti.
Juozas turbūt Tau dėkingas, kad jam paminklėlį pastatei. Jei Tu pats šituo eilėraščiu nesusidomėjai,
tai susimildamas susidomėk. Čia žodžių maža, visi jie paprasti, niekuo neypatingi, bet svarbiausia
turi ugnį, šiuokart ramią, bet galingą. Aš skirstau eilėraščius su ugnim ir be ugnies. Todėl
nekantraudamas skaitau naują eilėraštį ir tuoj pajuntu: ar jis turi ugnies, ar ne. Kai skaitau vienus
eilėraščius: man šalta, nejauku, nemalonu, kai skaitau eilėraščius, kurie turi ugnies, tai Tu
įsivaizduok, kaip aš pasijuntu. Lyg dykumose, kuriose vėjas ir sniegas, atrastum malonų namuką ir
jame besikūrenanti židinį. Sakyk, ar Tau tas namelis neimponuoja. Tai patyriau skaitydamas Tavo
„Snaigės pasaką“. Ir kaip malonu buvo prie židinio pailsėt, pašildyt nušalusias rankas ir pasidžiaugt
šviesos kaspinais, meiliai krintančiais ant šešėliuotų trobelės sienų.
Šis Tavo eilėraštis man suteikė jėgas. Aš mokaus jį atmintinai. Ar Tu nejauti, kaip tai paprasta,
liaudiška ir giliai giliai lietuviška:
Ten, už klėties, sode
Baltos snaigės iškris,
Ir pabudins tave
Mylimos atmintis.
Ir išeisi laukais –
Šviesu žemėj, širdy.
Užmiršta pabundi?
Kam tie karklai siūbuos,
Šventai pušys užgaus,
Jei vis jusi namuos,
Išsiilgęs žmogaus.