Vokietijos imperija tarp kitų imperijų

Ištrauka

Vokietijos imperija tarp kitų imperijų

Įvadas
Imperija yra romėnų išradimas bei jų paliktas paveldas. Žodis imperium reiškia valdžią,
kurią turėjo aukščiausi Romos respublikos pareigūnai arba magistratai. Šis žodis buvo
vartojamas tam, kad tokia valdžia būtų atskirta nuo dominium – valdžios, kurią tokie pareigūnai
ir kiti Romos piliečiai turėjo namiškiams – šeimos nariams ir vergams. Ilgainiui žodis imperium
imtas taikyti tik aukščiausių karo vadų valdžiai, žlugus respublikinei santvarkai – ir Romos valdovų garbės titulu.
IX a. Karolingų imperija buvo padalinta į tris dalis, kurios ilgainiui virto šalimis, dabar
žinomomis Italijos, Vokietijos ir Prancūzijos vardais. Imperatoriaus titulas ir su juo susijusios
pareigos atiteko viduriniosios dalies paveldėtojui Lotarui bei jo įpėdiniams. Nusistovėjo taisyklė,
kad į šį titulą gali pretenduoti valdovas, kuriam yra pavaldi Italija – šalis, kurioje yra „amžinasis miestas“ Roma.
797–802 m. Konstantinopolio soste buvo moteris – imperatorė Irena. Norėdamas atkurti
„vyrišką“ tvarką popiežius Leonas III Konstantinopolio popiežiumi paskelbė Karolį Didįjį. Jis
tikėjosi būti laikomas ne tik Konstantinopolio, bet ir Romos imperatoriumi, tačiau juo gali būti tik tas, kuris valdo Romą.
Šie ginčai nulėmė tai, kad pakito „imperatoriaus“ sąvoka: juo nustojo būti tik tas, kuris
valdė Romą. Iškilo klausimas, kodėl negali būti prancūzų, ispanų ir kitokių imperatorių.

Renesanso laikotarpiu „imperijos“ sąvoka įgavo neigiamą reikšmę. To laiko mąstytojai
idealizavo Romos respublikinį laikotarpį ir priešino imperinį, jis buvo aiškinamas kaip
despotizmo ir dorovinio nuosmukio epocha. Respublikos smukimas buvo aiškinamas
užkariavimų, kurie sugadino Romos piliečius, politika. Užkariavimai suteikė garbėtroškoms
karvedžiams kovoti tarpusavyje dėl monarcho valdžios. Taip imperija buvo pradėta tapatinti su
vienvaldyste, despotizmu, monarchija.