VITALIŠKUMAS ROMANTIZMO ARCHITEKTŪROJE KUNIGAIKŠČIŲ WITTGENSTEINŲ REZIDENCIJOS VERKIUOSE IR SAYNE

Ištrauka

Magistro baigiamasis darbas
VITALIŠKUMAS ROMANTIZMO ARCHITEKTŪROJE: KUNIGAIKŠČIŲ WITTGENSTEINŲ REZIDENCIJOS VERKIUOSE IR SAYNE

TURINYS
Įvadas 2
1. Romantizmo principai ir architektūros raida 12
1.1. Stiliaus sąvokos atsiradimas ir įtaka architektūros raidai 13
1.2. Pastato, kaip gyvo organizmo idėja 16
1.3. Tautinio stiliaus paieškos 19
1.4. Industrinės epochos architektūra 23
2. Verkių rūmai: savosios rezidencijos konstravimas svetimoje vietoje 27
2.1. Klasicistiniai rūmai įgauna romantiškos vilos pavidalą 28
2.2. Laipsniško artėjimo prie rūmų programa 41
2.3. Kalbantys daiktai. Rūmų-muziejaus įvaizdis 45
3. Sayno rūmai: santykis su atmintimi ir jos išsaugojimu 55
3.1. Senoji Sayno pilis – impulsas atkurti šlovingą giminės istoriją 56
3.2. Naujieji rūmai – savojo identiteto paieškos 59
3.3. Peizažinio parko, rūmų ir pilies kalno ansambliškumas 64
3.4. Koplyčia – brangios šeimos relikvijos įkurdinimo vieta 73
Išvados 78
Šaltiniai ir literatūra 81
Iliustracijų sąrašas 85
Iliustracijos 88
Priedų sąrašas 107
Priedai 108
Summary 112

ĮVADAS
Tyrimo problematika. Tiriant romantizmo laikotarpio rezidencijų paveldą, dažnai
susiduriama tik su formalia architektūros analize, neperžengiančia kultūrinio ir ideologinio
pastato išraiškos priežastingumo slenksčio. Blėstant Apšvietos epochos idėjoms, „amžino ir
nepajudinamo gero skonio“ taisyklės ėmė skysti ir netekti reikšmės. Suabejota laikui
nepavaldžios proporcijų sistemos svarba. Naujai pasižiūrėta į architektūros istoriją. Palaipsniui
pripažintas grožio subjektyvumas
1. Romantizmo laikas atnešė naujas teorines, filosofines,
estetines idėjas. XIX a. rūmų architektūra tapo naujo kultūros audinio dalis kaip romantiška
istorijos citata. Rezidencijos buvo kuriamos kaip aktyvūs veiklos židiniai, akcentuojant savininkų
kilmę ir giminės tęstinumą. Idėja buvo atstovauti aristokrato praeitį per architektūros kūrinio
įtaigą, pasakojamąjį potencialą. Tikėjimas, kad architektūra gali kalbėti apie visuotinas
tiesas, lėmė naujų formų paieškas.
„Romantizmo pasiūlyta retrospektyvių formų įvairovė atvėrė istorizmo epochą“, kurio meninis principas skatino kūrybiškai kartoti praeities meno formas. Kaip taikliai įvardijo architektūros
istorikas Nikolausas Pevsneris (1902–1983), pirmaisiais XIX a. metais prasidėjo tikras
architektūros „kaukių balius“, kuomet pastatai vienodu natūralumu „rengėsi“ klasikiniais,
neogotikiniais ar kitokiais drabužiais. Tyrimui aktuali romantizmo šaukliu vadinto Karlo
Friedricho Schinkelio (1781–1841) veikla atspindi šios epochos architektūros genezę ir tikslus.
Laisvas istorinės išraiškos panaudojimas leido prabilti šia negyva kalba ir pritaikyti ją bet
kokioms idėjoms perteikti, taip architektūrai suteikiant betarpiško vitališkumo ir gyvastingumo.
Platesnio tyrimo vertas romantizmo architektūros dvilypumas, susidedantis iš kultūrinės atminties
kodų retransliavimo ir formalaus praeities citatų pasisavinimo. Per atkartojimą reiškėsi
komunikacija su andainykšte patirtimi, tačiau ne tik tai lėmė gotikos ir kitų istorinių stilių
atgaivinimą. Akcentuotina, jog laisvai panaudotos istorinės formos vertintos už galimybę sukurti
gyvą, vitališką, judančią, įvairią architektūrą, nutolstančią nuo pabodusios, varžančios, kanoninės
konservatyvaus klasicizmo išraiškos.