VIRŠKINIMO LIGOMIS SERGANČIŲ LIGONIŲ SLAUGA

Ištrauka

VIRŠKINIMO LIGOMIS SERGANČIŲ LIGONIŲ SLAUGA
Referatas

TURINYS
1. Įvadas 3
2. Virškinimo fiziologija 4
2.1 Svarbiausios maisto medžiagos bei jų svarba 5
2.2 Pagrindiniai sveikos mitybos principai 7
2.3 Naudingi patarimai, padėsiantys išvengti virškinimo sutrikimų 8
2.4 Virškinimo sutrikimų priežastys ir slauga 9
3. Išvados 11
4. Literatūros šaltiniai 12

Įvadas
Pristatymo tikslas: išanalizuoti mitybos svarbą esant virškinimo sutrikimams bei apžvelgti slaugą.
Visas žmogaus gyvenimas susijęs su mityba. Sveika mityba padeda saugoti ir stiprinti
sveikatą, išvengti daugelio ligų. Vien sveikas maistas negarantuoja, kad sveikata bus gera, tačiau
suteikia galimybę ją saugoti ir stiprinti. Mityba yra svarbi profilaktinė priemonė- apsaugoti žmogų
nuo ligų. Visa tai daug priklauso nuo paties žmogaus, nuo gyvenimo nusistovėjusių įpročių, įvairių
maisto produktų vartojimo, maisto pramonės gaminamų produktų sudėties, gyvenimo būdo ir kt.
Virškinimo sistemos ligos atsiranda tada, kai mes nesuderiname savo maisto su savo vidaus organų
pageidavimais. Pilvo pūtimas, viduriavimas ar rėmuo - organizmo užuominos apie netinkamą
mitybą, pažįstamos kiekvienam iš mūsų. Šiandien virškinimo sistemos ligos sudaro didžiausią dalį
visų ligų, ir nėra tokio žmogaus, kuris nekentėtų nuo mažesnių ar didesnių virškinimo sutrikimų.

Virškinimo fiziologija
Virškinimo organų sistema susideda iš daugybės įvairių organų, kurių pagrindinė funkcija –
aprūpinti organizmą energetinėmis ir plastinėmis medžiagomis. Virškinimo organų sistema
prasideda burnos ertme: joje esantys dantys ir liežuvis mechaniškai smulkina maistą, skonio
receptoriai vertina jo kokybę, seilės jį suvilgo. Seilių liaukos skirstomos į mažąsias ir didžiąsias.
Mažosios seilių liaukos yra visoje burnos gleivinėje ir pagal išsidėstymą skirstomos į liežuvines,
skruostines, gomurines ir kt. Didžiųjų seilių liaukų yra trys poros: paausinė, pažandinė ir
poliežuvinė. Visos šios liaukos gamina seiles, kurių per parą išsiskiria apie 1,5–2 litrai.
Toliau maistas per žiotis patenka į ryklę, jos ilgis yra 15 cm. Iš jos į  25 – 30 cm ilgio stemplę. Per
stemplę maistas keliauja į skrandį, kuriame pradedami skaidyti baltymai. Per parą žmogaus
skrandžio gleivinės ląstelės išskiria 2 – 3 l sulčių. Skrandžio sultyse esanti druskos rūgštis aktyvuoja
fermentą pepsiną, stimuliuoja skrandžio motoriką ir veikia bakteriocidiškai – slopina bakterijų
kenksmingą veikimą. Maisto tyrė iš skrandžio patenka į plonąją žarną, jos ilgis – apie 6–7 m. Į
plonosios žarnos pradinę dalį – dvylikapirštę žarną atsiveria stambiųjų virškinimo liaukų (kasos ir
kepenų) ištekamieji latakai, per juos atiteka svarbiausios virškinimo sultys. Tuščiojoje žarnoje
toliau virškinamos maisto medžiagos ir prasideda rezorbcija, kuri vyksta ir paskutinėje plonosios
žarnos dalyje – klubinėje žarnoje. Tolesnėse virškinimo kanalo dalyse – storojoje žarnoje
įsiurbiamas vanduo ir mineralinės medžiagos bei formuojamos išmatos, kurios pašalinamos per
galinę storosios žarnos dalį – tiesiąją žarną.