Vilniaus katedros freskos „Nukryžiuotasis su Švč. Mergele Marija ir šv. Evangelistu Jonu“

Ištrauka

Įvadas
Lietuva į krikščioniškąjį pasaulį atėjo tuo metu, kai jame klestėjo gotikos dailė.
Ankstyviausi bažnytiniai kūriniai į Lietuvą buvo įvežti daugiausia iš Vidurio Europos šalių (Lenkijos,
Vokietijos). Šie darbai ir bažnyčias dekoruoti kviečiami užsienio dailininkai Lietuvoje diegė naują
krikščionišką ikonografiją ir estetiką, kurią labai greitai perėmė vietiniai meistrai, atvežtines formas
praturtinę sava menine patirtimi. Be Vakarų meno formų, Lietuvos ankstyvojoje bažnytinėje dailėje
matyti ir bizantinio meno įtaka, sklidusi iš slaviškųjų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės
žemių.Bizantinio ir gotikinio stilių bruožai savitai jungiasi Vilniaus katedros kriptos freskoje
“Nukryžiuotasis su Švč. Mergele Marija ir šv. Evangelistu Jonu”, atskleisdami šį viduramžiais buvusį
„tarpininkavimą“ tarp Rytų ir Vakarų, o taip pat ir krikščionybės „statusą“ Lietuvoje.
Minėtoji freska Vilniaus katedros kriptoje rasta tik 1985 metais, ant kriptos šiaurinės sienos
vidinio tinkuoto paviršiaus, todėl tyrinėjimų atlikta nedaug; be to, kripta laikoma uždaryta tam, kad
išsaugotų šią meno vertybę. Šiame darbe analizuosiu freskos stilistines-ikonografines ypatybes bei jos
reikšmę Lietuvos dailės (ir ne tik) istorijoje.