Poetas Alfonsas Nyka-Nyliūnas straipsnyje „Vertėjo post scriptum“
apžvelgia žymiausias „Hamleto“ interpretacijas. Per keturis šimtus metų nuo
tragedijos sukūrimo labai įvairiai aiškintas Hamleto elgesys: stiprūs jausmai ir
analitinis protas trukdo Hamletui imtis veiklos; jo žmogiškumas, krikščioniškoji
moralė priešinasi būtinybei žudyti; dėl patirtų nelaimių Hamletą apėmusi
malancholija – psichikos sutrikimas, paralyžuojantis valią. Ypač populiari J. V.
Gėtės pasiūlyta analogija: Hamleto prigimtis tokia švelni, tyra ir kilni, kad
netinka kerštui kaip gėlei skirtas vazonas ąžuolo šaknims. Hamleto neveiklumą
bandyta teisinti net jo beprotybe, kuri, kai kurių tyrinėtojų nuomone, yra ne
apsimesta, o tikra. Ypač originalių interpretacijų yra pasiūlę psichoanalitikai,
pritaikę Hamletui Oidipo komplekso teorijas – Hamletas taip nekenčiąs
Klaudijaus dėl to, kad is užėmęs vietą, į kurią jis pats pretendavęs, arba
Hamletas įtaria esąs nesantuokinis Klaudijaus sūnus ir bijo nužudyti tikrą savo
tėvą. Nyka-Nyliūnas teigia, kad ‚kiekvienas šimtmetis, kiekvienas žymesnis
literatūrinis sąjūdis, kiekviena generacija davė skirtingą Hamleto interpretaciją.
Todėl galima kalbėti apie klasicizmo Hamletą, romantizmo Hamletą,
simbolizmo Hamletą etc.“
Mūsų mokslo darbų bazėje yra daugybė įvairių mokslo darbų, todėl tikrai atrasi sau tinkamą!