Vietos deiksės raiška šiaurės žemaičių kretingiškių šnektoje

Ištrauka

Vietos deiksės raiška šiaurės žemaičių kretingiškių šnektoje
Bakalauro darbas

Turinys
Įvadas 3
1. Teorinės darbo prielaidos 8
1.1. Deiksės samprata 8
1.2. Deiksės rūšys 10
1.3. Deiksė ir gestai 11
1.4. Psichologinės distancijos įtaka vietos deiksės raiškai 13
1.5. Vietos deiksė ir semantiniai referento požymiai 14
1.6. Deiktinės sistemos pasaulio kalbose 15
1.7. Deiktinės sistemos žemaičių tarmėje 17
1.8. Apibendrinimas 18
2. Vietos deiksės raiškos šiaurės žemaičių kretingiškių šnektoje tyrimas 19
2.1. Tyrimo organizavimas 19
2.2. Vietos deiktinių žodžių vartosenos šiaurės žemaičių kretingiškių šnektoje apžvalga 26
2.2.1. Vietos deiksės raiška ir deiktinių žodžių pasirinkimą lemiančios priežastys šiaurės 
žemaičių kretingiškių šnektoje 26
2.2.2. Vietos deiksė ir gestai šiaurės žemaičių kretingiškių šnektoje 36
2.2.3. Erdvės raiška rodomaisiais įvardžiais šiaurės žemaičių kretingiškių šnektoje 38
2.2.4. Rodomojo įvardžio tas (-a) vartosena šiaurės žemaičių kretingiškių šnektoje 40
2.2.5. Erdvės raiška vietos prieveiksmiais šiaurės žemaičių kretingiškių šnektoje 41
2.3. Semantinių referento požymių įtaka vietos deiktinių žodžių pasirinkimui šiaurės žemaičių 
kretingiškių šnektoje 43
2.4. Apibendrinimas 49
Išvados 50
Literatūros ir šaltinių sąrašas 52
Santrauka 56
Summary 57
Priedai 58

Įvadas
Darbo aktualumas ir naujumas. Deiksė – universalus rodymą1
perteikiantis reiškinys (Bühler1934 / 2011: 44)2, įvairiais aspektais plačiai tiriamas užsienio mokslininkų darbuose (Lindström 2000,
Enfield 2003, Da Milano 2007, Etelämäki 2009, Hasselgård 2010, Reile 2019, Widlok 2023 ir kt.).
Palyginti su pasaulyje atliktų darbų gausa, Lietuvoje tyrimų atlikta nedaug: Albertas Rosinas (1982,
1988, 1996) aprašė deiktinę bendrinės lietuvių kalbos ir baltų kalbų bei dialektų įvardžių sistemą,
Gintarė Judžentytė-Šinkūnienė savo straipsniuose lygino ir apibendrino lietuvių kalbos vietos
prieveiksmių tyrimus (Judžentytė 2013), analizavo, ar teisinga šnekamosios lietuvių kalbos deiktinių
įvardžių sistemą laikyti trinare (Judžentytė 2017), pristatydama jau esamus tyrimus, apžvelgė vietos
deiksės sistemą šnekamosiose lietuvių ir latvių kalbose (Judžentytė 2018a), aptarė „Dabartinės lietuvių
kalbos gramatikoje“ (Ambrazas 2006) pateiktą rodomųjų įvardžių sistemą ir palygino su šnekamojoje
lietuvių kalboje vartojama rodomųjų įvardžių sistema (Judžentytė-Šinkūnienė 2018b), apžvelgė, kokie
aspektai (be distancijos) gali daryti įtaką deiktinių žodžių pasirinkimui (Judžentytė-Šinkūnienė 2020a).
Taip pat analizavo kai kurių aukštaičių pašnekčių vietos prieveiksmius (Judžentytė 2011, 2014) ir
rodomuosius įvardžius (Judžentytė-Šinkūnienė 2019, 2020b). Karina Grigalytė (2017), remdamasi
Nicko Enfieldo (2003) bei kitų kalbininkų darbais, tyrė vietos deiksės vartojimą gretindama
šnekamąsias lietuvių ir italų kalbas magistro darbe Vietos deiksė lietuvių ir italų kalbose.
Iš to, kas pristatyta, akivaizdžiai matyti, kad vietos deiksė lietuvių kalbotyroje vis dar nėra
išsamiai ištirta – ypač mažai darbų skirta tarmių sistemoms aptarti, žemaičių tarmė, galima sakyti, šiuo
aspektu beveik neanalizuota. Bakalauro darbas Vietos deiksės raiška šiaurės žemaičių kretingiškių
šnektoje – pirmasis darbas, kuriame nuosekliai analizuojama deiktinės vienos žemaičių šnektos
sistemos (rodomųjų įvardžių ir vietos prieveiksmių). Tai kompleksinis tyrimas, kuriuo bandoma
išsiaiškinti, kaip kretingiškiai konstruoja erdvę deiktiniais žodžiais ir kas lemia jų pasirinkimus.