Vėjo energetika (2)

Ištrauka

Referatas
Vėjo energetika

TURINYS
ĮVADAS 3
1. VĖJO TURBINŲ ISTORIJA 4
2. VĖJO JĖGAINĖS, JŲ VEIKIMO PRINCIPAS IR KONSTRUKCIJA 5
3. VĖJO JĖGAINĖS TIPAI 8
4. VĖJO ENERGETIKOS SITUACIJA LIETUVOJE 11
5. VĖJO ENERGIJOS PANAUDOJIMO BŪDAI 13
6.VĖJO JĖGAINIŲ ĮTAKA APLINKAI 15
LITERATŪROS SĄRAŠAS 18

ĮVADAS
Šiais laikais, kai visame pasaulyje elektros energijos poreikis vis didėja, o tradiciniai jos
gavimo būdai vis labiau kenkia gamtai, labai svarbūs tampa alternatyvieji energijos šaltiniai, kurie
niekada nesibaigia ir yra praktiškai nemokami: saulės energija, vėjo energija, bioenergija,
geoterminė energija, upių energija ir t.t. Tereikia šiuos šaltinius “pažaboti”. Ji visuomet patraukli,
nes neišskiria ar beveik neišskiria teršalų. Jos ištekliai, naudojami pasitelkus atsinaujinančios
energijos technologijas, niekada neišseks.
Šiame darbe plačiau nagrinėjama vėjo energija, jos privalumai ir trūkumai, panaudojimo
galimybės, vėjo jėgainių istorija, tipai, konstrukcija, poveikis aplinkai.
Pagrindinis tikslas – pateikti svarbiausias žinias apie vėjo jėgaines, jų techninius parametrus,
supažindinti su jų parinkimo metodika įvairiems šalies regionams.

1.VĖJO TURBINŲ ISTORIJA
Vėjo energija naudojama daugiau nei 6000 metų. Pirmiausiai vėjo energija buvo naudojama
kaip varomoji jėga buriniuose laivuose, vėliau buvo sukurti vėjo malūnai, kurie vėjo energiją
paversdavo mechanine energija ir buvo naudojami grūdams malti, aliejui spausti, vandeniui siurbti.
Europoje pirmą kartą vėjo malūnas paminėtas IX a. Vėliau, X a. buvo aprašyti Persijos
malūnai su vertikaliąja sparnų ašimi. Seniausi Europos vėjo malūnų atvaizdai yra išlikę iš XII a. 
Vėjo malūnai Lietuvą pasiekė XIV a. per Baltiją - judrų prekybos kelią. Pirmieji iš baltų su
malūnais susipažino prie Baltijos jūros gyvenę senieji prūsai. Čia buvo pradėti statyti pirmieji vėjo
malūnai, su sparnais, nuolat atsuktais į vyraujantį vėją. Vėliau iš tokių malūnų atsirado ir malūnai,
gręžiami į vėją visu liemeniu (stiebiniai). Tik nuo XVIII a. pradeda plisti tobulesni, kepuriniai
malūnai, kurių sparnus į vėją galima pasukti viršutine dalimi - kepure.
Daugiausiai vėjo malūnų Lietuvoje pradžioje buvo pajūryje, vėliau jie plinta Vidurio
Lietuvoje Šiaulių, Panevėžio, Joniškio, Šakių, Vilkaviškio apskrityse. XIX a. jie sudarė 54 % visų
malūnų (kiti 43% - vandens ir 3 % garo malūnai). 1914 - 1921 metų kartografinės medžiagos
duomenimis, Lietuvoje buvo apie 900 vėjo malūnų, dažnai, kai kuriose gyvenvietėse net po kelis. 
Vėjo malūnų ir jėgainių konstrukcija labai paprasta. Sparnų sukamasis judesys mechanine
pavara perduodamas į girnas arba kitus mechanizmus. Dažnai šalia girnų buvo įrengiama piklius,
kruopinės, valcai, grūdų lukštenimo ir valymo mašinos, maišų keltuvai. Vėjo jėgainės sukdavo
obliavimo, tekinimo stakles, lentpjūvės mechanizmus.