Vėberio - Fechnerio dėsnio tikrinimas

Ištrauka

VĖBERIO – FECHNERIO DĖSNIO TIKRINIMAS
Pažinimo procesų laboratorinis darbas NR. 1

Turinys
Įvadas 3
Metodika 5
Rezultatai ir jų analizė 7
Konstanta 20
Išvados 21
Literatūros sąrašas 22
2

Įvadas
Pasaulį mes pažįstame dėka pojūčių. Tai nagrinėja psichofizikos mokslas, susiformavęs
kognityvinės ir eksperimentinės psichologijos sandūroje. Psichofizika yra XIXa. vidurio
moderniosios psichologijos šaka, kurios pradininkas yra vokiečių mokslininkas G.T. Fechneris
(Psichologijos žodynas, 1993). Vienas iš psichofizikos uždavinių yra nustatyti mūsų pojūčių ir
distalinio arba proksimalinio stimulo fizinių parametrų ryšį (Vaitkevičius, 2002).
Pojūtis – „išorės pasaulio objektų savybių ir organizmo vidaus reiškinių atsispindėjimas
psichikoje“ (Psichologijos žodynas, 1993, p. 214).
Stimulas – „reakciją sukeliantis išorinis arba vidinis poveikis individui. Fiziologijoje ir
psichofiziologijoje stimulo sąvoka reiškia dirginimą“ (Psichologijos žodynas, 1993, p.294).
Kiekvieno mūsų jutimai yra apibūdinami svarbiausiu parametru, kuris vadinamas - jautris.
Jautris yra apibūdinamas jutimo slenksčiais, kurie yra absoliutūs ir santykiniai (Vaitkevičius, 2002).
Riba – tarp „jaučiu“ (yra pojūtis) ir „nejaučiu“ (nėra pojūčio), buvo pavadinta absoliučiu pojūčio
slenksčiu. Absoliutus slenkstis skiriamas į apatinį (žemutinį) ir viršutinį. Apatinis absoliutus
slenkstis – dirgiklio stiprumas, sukeliantis mažiausią pojūtį. Viršutinis – didžiausias dirgiklio
stiprumas, galintis sukelti adekvatų pojūtį (po jo pojūtis nustoja augęs). Dar vienas svarbus šios
srities terminas yra intensyvumo skyrimo (diferencinis) slenkstis. Tai minimalus dirginimų
pasikeitimas, kuris sukelia vos pastebimą pojūčio pasikeitimą. Kad būtų galima nustatyti, kaip
žmogus skiria du stimulus, reikalingas specialus bandymas, kurio metu tiriamajam vienu metu arba
vienas po kito pateikiami du stimulai. Vienas jų būna pastovus (etalonas), o kitas – kintantis. Jei
bandymo metu abu stimulai lygūs, tai tiriamasi ir pasakys, kad jie nesiskiria, o jei kintantį stimulą
pradėsime keisti, tuomet tiriamasis pasakys, kuris stimulas aukštesnis ar žemesnis. Atskirti tokius ar
kitokius du stimulus mums būtent ir padeda skyrimo (diferencinis) slenkstis. (A.Bagdonas, 1977, p.
25)
Absoliutus arba santykinis slenkstis yra išreiškiamas minimalia fizikinio stimulo energija arba
stipriu, kuris yra susijęs su šio stimulo pojūčiu arba pokyčiu. Šis fizikinis dydis yra pažymimas ∆I.
Psichofizikus domina, kokia turi būti minimali dydžio ∆I vertė, kad žmogus pastebėtų dviejų
stimulų, kurių parametrai lygūs I ir I+∆I, skirtumą. (A.Bagdonas, 1977). Vokiečių mokslininkas P.
Bugeras nustatė, kad šis minimalus, vos pastebimas dydis ∆I priklauso nuo dydžio I ir ∆I/I = const.