Valstybinės paslapties išdavimas kitai valstybei

Ištrauka

Valstybinės paslapties išdavimas kitai valstybei

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero 1468 m. patvirtintas dokumentas, kurį
jo suradėjai XIX a. pradžioje įvardijo Kazimiero Teisynu. Šis teisės paminklas nuo
pirmosios publikacijos 1826 metais iki mūsų dienų sulaukė net penkiolika leidimų.  Tokį
dėmesį lėmė tai, kad jis įvertintas kaip pirmasis LDK teisės kodifikacijos bandymas. Jis
daugiausiai susideda iš baudžiamojo proceso ir baudžiamosios teisės normų. Svarbu
pažymėti tai, kad jis nesuteikia bajorams jokių naujų teisių. Kadangi teisyno normos
apima vien tik turtinius nusikaltimus, tačiau iš straipsnių galima suprasti, kad valstybės
(valdovo) išdavimas sietinas su aukščiausia, mirties bausme. Išdaviko šeima pagal
Kazimiero teisyną privalėjo atsakyti tik tada, kai apie paslapties išdavimą žinojo ar net
galimai tuo pasinaudojo, tai reiškia, kad nusikaltimo subjektas jau buvo griežtai
atribojamas nuo šeimos.
1529 m. Lietuvos pirmajame statute yra skyrius skirtas aukščiausiojo valstybės
suvereno prerogatyvoms apibrėžti, t.y valstybinei teisei. Šis skyrius nežinia kodėl, bet
originalo kalba surašytuose nuorašuose liko be pavadinimo, tačiau nuorašų registruose
pavadintas „Apie valdovo asmenį“. Skyrius kalba ne apie valstybės, bet apie valdovo
(didžiojo kunigaikščio) priešus arba šalį. Skyriaus paskirtis yra apibrėžti nusikaltimus
prieš monarchą, apibūdinamus kaip „didybės įžeidimą“ (pagal šiuolaikinę sampratą –
prieš valstybę) ir nustatyti bausmes prieš juos. To paties skyriaus antras straipsnis kalba
apie „Valdovo didybės išdavimą, o būtent jei kas į priešo žemę pabėgtų“. („Kas tiktai iš
mūsų valdinių pabėgtų iš mūsų valstybės į priešo žemę, kiekvienas toks savo garbę
praranda, o dvaras jo atitenka valdovui“).