Valdžios sampratos transformacijos M. Foucault idėjų originalumas

Ištrauka

Valdžios sampratos transformacijos: M. Foucault idėjų originalumas 

Rašto darbas

TURINYS
ĮVADAS 2
1. Michel Foucault tyrimų metodologija 3
2. Genealoginis metodas………………………………………………..3-4
3. M.Foucault valdžios koncepcija 4
4. Juridinis valdžios diskursas……………………………………….…5-6
5. Disciplinarinis valdžios diskursas 6-8
IŠVADOS 9
LITERATŪRA 10

Įvadas
Michel Foucault (1926-1984) – prancūzų filosofas, kultūros, istorijos ir visuomenės kritikas,
autorius, nepaprastai mėgstamas ne tik filosofijos adeptų ar akademinio jaunimo, bet ir plačiosios
skaitytojų auditorijos. Esminiai M. Foucault valdžios koncepcijos principai skleidžiasi jo darbe :
“Disciplinuoti ir bausti: kalėjimo gimimas” (1975) ir pirmoje fundamentalaus veikalo “Seksualumo
istorija” knygoje “Valia žinoti” (1976). Šiuose darbuose M. Foucault daug vietos skiria europinių
valdžios institutų formavimosi bei funkcionavimo mechanizmų XVII – XIX a. analizei.
Garsiojoje inauguracinėje paskaitoje “Diskurso tvarka” (1970) M.Foucault prabyla apie diskurso
ryšį su valdžia , o darbe “Disciplinuoti ir bausti” žinojimas jau aiškiai siejamas su valdžia . Epistemos
analizę atliktą “archeologiniu” periodu darbuose “Disciplinuoti ir bausti” bei “Valia žinoti” keičia
santykio valdžia - žinojimas analizė.
Darbo tikslas: Michel Foucault valdžios sampratos, jos veikimo bei transformacijos analizė
Tikslui pasiekti iškeliau šiuos uždavinius:
1. Pristatyti M. Foucault tyrimų metodologijas;
2. Atskleisti autoriaus valdžios koncepcijos originalumą;
3. Išanalizuoti juridinį valdžios diskursą;
4. Ištirti disciplinarinės valdžios diskursą.
Michel Foucault tyrimų metodologija

M. Foucault istorijos tyrimais siekia rekonstruoti žinijos sutvarkymo formas bei jų pagrįstus
objektus. Mąstytojas buvo paveiktas struktūralizmo, kurio pagrindiniai atstovai, kartu ir jo bendražygiai
buvo Claude’as Levi-Strauss’as, psichoanalitikas J.Lacan’as, marksizmo teoretikas L.Althusser’is.
Tačiau jis kritikavo požiūrį, esą struktūros esančios universalios ir pabrėžė istorijos nenutrūkstamumą.
Todėl jis laikomas poststruktūralizmo atstovu. 
M.Foucault savo darbuose kalba apie veiksnius, įtakojančius visuomenę, individus, kaip jos
sudedamąsias dalis. Remiasi kultūrinėmis, istorinėmis žiniomis, archetipais, išvardindamas juos ir
teikdamas kaip pavyzdžius, padėjusius susiformuoti dabartinės, ”mūsiškės” visuomenės pagrindui.
Sociologiniu požiūriu- ieško dėsnių, taisyklių, taip pat dažniausiai istoriškai susiformavusių žmonijos
mąstysenoje. Diskursas- tarsi valdantis, aiškinantis, su didele jėga kylantis iš vidaus, tarsi pasąmonės,
joje užkoduotų archetipų, istoriškai susiformavusių taisyklių, papročių. Tokiu būdu M. Foucault aiškina
jau minėtai “mūsiškei visuomenei” būdingus bruožus, gilindamasis ne tiek į tos visuomenės vystymąsi,
kiek į bandymą paaiškinti jos individų mąstymą, besikūrusį ilgus šimtmečius.
M. Foucault metodologiją nusako dvi pagrindinės archeologijos ir genealogijos sąvokos. Pirmoji
priskiriama ankstyvajam, antroji- vėlyvajam kūrybos laikotarpiui. Archeologinis metodas
koncentruojasi ties diskursu, tiria jo gamybos principus. Foucault tyrinėjo diskursą tvarkančių
procedūrų istoriją, rašydamas ankstyvuosius darbus- beprotybės, medicinos, socialinių mokslų
archeologijas. Genealoginis metodas koncentruojasi ties valdžia ir kūnu, tiria žinojimo ir valdžios
sąryšį. Laikotarpiui, kuomet Foucault vadovavosi genealoginiu metodu, priklauso jo darbai, skirti
baudžiamosios praktikos ir seksualumo genealogijoms.