Valdemaras Kukulas (Apie blogį). Užduotis

Ištrauka

Valdemaras Kukulas Apie blogį
1. Gamta savo vidinę visatą sutvarkė tobulai. Užtenka pakeisti ekologinę pusiausvyrą, sunaikinti tam tikrus augalus ar bakterinius dirvožemio elementus, ir smėlynai įsiveržia į derlingas žemes. Užtenka, kad žūtų kelios menkos vabalėlių ar kirminėlių rūšys, ir žaliasis žemės rūbas bus nusiaubtas netramdomo gyvūnijos temperamento. Pasaulis moka didžiulius pinigus kai kurioms
Pietų Amerikos valstybėms, kad šios pardavimui nekirstų džiunglių; naikinant džiungles, žemė pelkėja net kituose žemynuose. Šita empiriniam protui sunkiai suvokiama tvarka šaukte šaukiasi Dievo metmens: juk ne žmogus taip tobulai sutvarkė gamtą, žemę, kosmosą.
2. Vidinis žmogaus, kaip ir gamtos, kosmosas sutvarkytas pagal nepajudinamus pusiausvyros ir harmonijos dėsnius bei principus. Užtenka iš žmogaus atimti meilę, sugebėjimą mylėti, ir jis taps nepataisomas egocentrikas ir egoistas, nesiskaitantis nei su šeimos, nei su bendruomenės tradicijomis ir nuostatomis. Užtenka nesuformuluoti žmogaus charakteryje darbo įgūdžių ir prasmingos veiklos sampratos, ir žmogus taps vagis arba valkata, iš lėto einantis savaiminės savižudybės keliu. Užtenka uždengti žmogaus akims idealųjį dvasingumo ir grožio horizontą, Ir jis taps materialinių vertybių vergas, pasiryžęs
sąžinės ar net žmogaus nužudymui. Net tais atvejais, kai gamta žmogų ne nuskriaudžia, o apdovanoja, psichologinės darnos pusiausvyra pažeidžiama. Ar retas atvejis, kai begalinio darbštumo Ir skvarbaus intelekto mokslininkas taip ir numiršta nepatyręs elementariausių gyvenimo džiaugsmų ir malonumų saldybės? Vos gamta apdovanoja kokiu nors dideliu talentu, ir jam nebetenka galios bendrosios žmogaus psichologijos nuostatos, ir jo veiksmus, ir jo mąstymo prieštaringumus turime motyvuoti kūrybos psichologijos dėsniais. Genijų gyvenimai, normalaus žmogaus akimis žiūrint, dažnai būna kaip reta destruktyvūs, netvarkingi ir nelaimingi.
3. Krikščionybė gerai pažino žmogų, puikiai išmanė jo psichologiją ir nepriekaištingai tuo pasinaudojo. Gėrio ir blogio antinomija iki šiol dažniausiai ir aiškinama krikščionybės doktrinos postulatais,- pirmiausia galbūt todėl, kad tik Dievas taip aiškiai atskyrė, kas yra gėris ir kas yra blogis. Visais kitais atvejais nei gėris, ne blogis grynais pavidalais neegzistuoja.
Krikščionybėje didžiausias gėris yra meilė: mylėk savo artimą kaip pats save. Didžiausias blogis yra žmogaus nemeilė, kurios raiškos pavidalai įvardyti dešimtyje Dievo įsakymų. Tai supaprastintas krikščioniškosios moralės modelis, bet supaprastina jį dažniausiai ne konkretus aiškintojas, o etinio, moralinio reliatyvizmo epochos konjunktūra.
4. Tik tikinčiajam krikščionybės postulatai turi galios ir neišsemiamos prasmės. Žmogus, kuris yra, A. Šliogerio žodžiais tariant, tarp tikėjimo ir netikėjimo, į Kristaus doktriną žiūri iš tam tikros intelektualinės distancijos, kuri neleidžia suabsoliutinti vienareikšmiškų draudimų. Kaip žiūrėti į valstybinio turto vagystę, kai matai, kaip ta pati valstybė diena iš dienos apvaginėja tave patį; kaip žiūrėti į istoriko melą, kai matai, kad visos didžiosios ideologijos paremtos melu ir demagogija? Moralinį blogį tarsi išteisina visuotinesni kontekstai, o šiuos nesunkiai paaiškina konkretaus žmogaus etikos klausimai. Kas yra didesnis blogis: leisti
mirtinai sergančiam beviltiškai kankintis, ar prieš Dievo valią suleisti jam neskausmingų nuodų? Kur pasireiškia didesnė pagarba gyvybei: nužudant tik ką gimusį amžiną luošį ar paleidžiant į pasaulį fizinį monstrą, amžiną nelaimėlį ir pasityčiojimą iš pačios gyvybės? Pagaliau pati mirtis - blogis ji ar gėris? Juk ji galbūt didžiausias gėris tam, kam gyvenimas nuo pradžios iki galo bus nepakeliama našta?
5. Gyvenime nieko neįmanoma taip kategoriškai įvardyti, tėra vien reliatyviai suvokti geri ar blogi žmonių poelgiai. Gyvenimas yra tarp žmonių ir su žmonėmis. Ir visada galima pasiteisinti, kad ,,grįžtu namo godesnis, didesnis garbėtroška, labiau ištroškęs prabangos ir, aišku, žiauresnis ir nežmoniškesnis, nes pabuvojau...