Vaikų židininė alopecija rizikos veiksnių ir gydymo vertinimas

Ištrauka

Baigiamasis darbas
Vaikų židininė alopecija: rizikos veiksnių ir gydymo vertinimas

TURINYS
1. SANTRAUKA
2. SUMMARY
3. ĮVADAS
4. LITERATŪROS ŠALTINIŲ ATRANKOS STRATEGIJA
5. KLINIKINIS LIGOS APRAŠYMAS
5.1. Epidemiologija
5.2. Rizikos veiksniai ir gretutinės ligos
5.3. Klinikinė išraiška
6. LIGOS MECHANIZMAI IR PATOLOGIJA
7. GYDYMO METODAI
8. IŠVADOS IR PASIŪLYMAI
9. LITERATŪROS SĄRAŠAS

3. ĮVADAS
Židininė alopecija (Alopecia areata) yra autoimuninė odos liga, pasireiškianti
nerandėjančiu plikimu galvos ir/arba kūno odoje. Epidemiologinių tyrimų duomenimis, židininė
alopecija pasireiškia maždaug 2% pasaulio gyventojų, tačiau ligos paplitimas didesnis
pediatrinėje populiacijoje (1).
Ši liga pagal savo klinikinę išraišką gali būti skirstoma į židininę alopeciją, visišką
alopeciją (Alopecia totalis) ir universalią alopeciją (Alopecia universalis). Dažniausiai
pasitaikanti forma yra židininė alopecija, pažeidžianti galvos plaukuotąją dalį. Jai būdingas
spontaninis plaukų ataugimas iki 80% atvejų (2). Vis dėlto iki 5% atvejų liga progresuoja į
visišką alopeciją, kurios metu nuplinka visa skalpo oda, arba į universalią alopeciją,
pasireiškiančia viso kūno ir skalpo plaukų netekimu (3).
Nors židininė alopecija yra sąlyginai dažna patologija, vis dar nėra nustatytas tikslus ligos
mechanizmas. Manoma, kad daugiausiai įtakos ligos išsivystymui turi genetiniai ir imuniniai
veiksniai. Ligos metu anageno fazėje esančių plaukų stormenis apsupa imuninės ląstelės, kurios
suformuoja infiltratus, sutrikdo normalų plauko augimo ciklą ir sukelia alopeciją. Nepaisant to,
plauko folikulas nėra pažeidžiamas, todėl išplikimo vietose nesiformuoja randai. Taip pat daug
dėmesio skiriama ir aplinkos veiksnių poveikio vertinimui, kadangi jie gali turėti įtakos ligos
pasireiškimui (2).
Židininės alopecijos gydymui yra pasitelkiamos įvairios priemonės, tačiau vis dar nėra
rasta ligą išgydančių vaistų (2–4). Dauguma šiuo metu taikomų gydymo būdų veikia slopindami
uždegiminius procesus, pavyzdžiui, vietiniai ir sisteminiai gliukokortikosteroidai, kontaktinė
imunoterapija, taikinių terapija (3). Deja, šie gydymo būdai dažnai yra neveiksmingi, turintys
didelę atkryčių riziką ir nemažai šalutinių reiškinių (2). Nenuspėjama ligos eiga, gydymo
neefektyvumas ir išvaizdos pokyčiai sukelia didelę psichologinę naštą bei prastina gyvenimo
kokybę ne tik sergantiems vaikams, tačiau ir jų šeimos nariams, ypač tėvams (5,6).
Nors didžioji dalis židininės alopecijos atvejų pasireiškia vaikams, dauguma tyrimų
atliekama su suaugusiųjų populiacija. Dėl šios priežasties trūksta duomenų apie ligą
provokuojančius veiksnius bei saugius ir efektyvius gydymo būdus vaikams ir paaugliams (4).
Literatūros šaltiniuose dažniausiai pateikiami atvejo aprašymai arba atvejų serijos, o platesnės
imties tyrimai paprastai atliekami į suaugusiųjų populiaciją įtraukiant kelis vaikus ir
nenagrinėjant rezultatų šioms dviem grupėms atskirai.
Vaikų židininė alopecija yra iki šiol daug iššūkių kelianti būklė tiek pacientams, tiek
gydytojams. Siekiant geriausių gydymo rezultatų ir kuo tikslesnių prognozių, svarbu žinoti šios
ligos rizikos veiksnius ir taikyti efektyvius gydymo metodus. Šio darbo tikslas yra apžvelgti
naujausius straipsnius apie židininės alopecijos rizikos veiksnius ir gydymą bei jo keliamus
iššūkius pediatrinėje populiacijoje.
Darbo tikslas: išanalizuoti naujausią mokslinę literatūrą ir įvertinti vaikų židininės alopecijos
rizikos veiksnius ir gydymo būdus, parengti praktines diagnostikos ir gydymo rekomendacijas
remiantis moksline literatūra.
4. LITERATŪROS ŠALTINIŲ ATRANKOS STRATEGIJA