Vaikų kalbos ypatybės ir klaidų analizė

Ištrauka

Turinys
Įvadas...................................................................................................................................3
1. Vaikiškoji kalba..............................................................................................................4
2. Vaikiškosios kalbos ypatybės..........................................................................................5
2.1. Leksinės ypatybės.....................................................................................................6
2.2. Sintaksinės ypatybės.................................................................................................7
2.3. Morfologinės ypatybės.............................................................................................7
3. Vaikų kalbos klaidos........................................................................................................8
3.1. Leksikos klaidos.......................................................................................................8
3.2. Morfologijos klaidos...............................................................................................10
3.3. Žodžių darybos klaidos...........................................................................................11
3.4. Sintaksės klaidos.....................................................................................................13
3.5. Mišriojo tipo kalbos klaidos...................................................................................13
Išvados...............................................................................................................................14
Literatūros sąrašas.............................................................................................................15

Įvadas
Maži vaikai visada smalsūs, nuoširdūs, konkrečiai mąstantys, trokštantys patekti į
suaugusiųjų pasaulį. Vienas iš būdų – kalbinė raiška.
Pati svarbiausia kalbos funkcija yra komunikacinė. Kalba žmonės gali tiksliai
informuoti vieni kitus apie savo jausmus, norus, ketinimus, kilusius sumanymus, mintis...
Vaikas išmokęs kalbėti, praplečia savo patyrimą, besirėmusį tik pojūčiais ir
suvokimu. Bendraudamas su aplinkiniais, mokydamasis ir dirbdamas, jis įvaldo kalbą,
per kurią gali įtvirtinti ir perduoti aplinkiniams savo asmeninę patirtį. Tačiau gimtosios
kalbos įvaldymas sudėtingas ir ligas procesas, kuriame svarbiausi dalyviai – vaikas ir
tėvai. Kaip greitai ir taisyklingai vaikas pradės kalbėti, labai priklauso nuo pačių tėvų.
Šiame darbe bus aptarta vaikiškoji kalba ir jos leksinės, sintaksinė ir morfologinės
ypatybės. Parodyti vaikiškosios ir suaugusiųjų kalbų skirtumai. Taip pat bus aptarti vaikų
kalbos klaidos ir jų atsiradimo priežastis.

1. Vaikiškoji kalba
Kalba, kuria suaugusieji šnekasi su vaikais, − įdomus sociolingvistinis reiškinys.
Psicholingvistams tiriant tėvų ir vaikų tarpusavio sąveiką, jų tikslus pasakymus, buvo
atrasta vaikiškoji (motiniškoji) kalba. Terminas „vaikiškoji kalba“ nevartojamas pažymėti
būdui, kuriuo kalba vaikas, pavyzdžiui, „gu-gu, ga-ga“. Jis reiškia tam tikrą būdą, kuriuo
suaugę kalba su vaiku, tai yra atskira kalbos forma, kurią kai kurie psichologai pavadino
„motiniškąja kalba“ (Žukauskienė, 1996, 107). Vaikiškoji kalba nuo įprastos suaugusiųjų
kalbos skiriasi:
tembru (stengiamasi pabrėžti atkirus skiemenis, kalbama aukštesniu tonu);
balso intonacija (jos svyravimas aukštyn – žemyn);
žodynu (paprastas ir konkretesnis);
sakinių ilgumu (trupesni).
Kalbėdami su vaiku suaugusieji daugiau klausinėja, kartoja, retai vartoja būtąjį laiką,
dalyvius ir sudėtingus sakinius.