V. Šekspyro tragedijos ,,Hamletas” V veiksmo I scenos interpretacija

Ištrauka

,,Hamletas” – viena pesimistiškiausių ir ryškiausių Viljamo Šekspyro tragedijų. Drama išsiskiria veikėjų tragizmu ir kūrinio kompozicija. Tai labai ryškus Renesanso epochos kūrinys, susilaukęs daugybės interpretacijų bei darantis įtaką ir moderniųjų laikų literatūrai. Norėčiau aptarti V – ojo veiksmo I – ąją sceną, kuri yra įsiterpusi tarp antiveiksmo (Karaliaus Klaudijaus mėginimai atsikratyti Hamletu) ir katastrofos (Laerto ir Hamleto dvikova). Veiksmas pradedamas kapinių tema, kuri yra ganėtinai panaši į kūrinio pradžia, viską jungia mirties tematika. Čia sukuriama itin niūri nuotaika. Tai ir žmogaus trumpalaikiškumo retorika bei kaukolės simbolis būdinga Baroko pasaulėjautai. Scenos laikas nenusakytas, tik suvokiama, kad vyksta pasiruošimas laidotuvėms. Pradžios erdvė – nekintanti: šalta, žemiška. Ją pagyvina buitiški veikėjai, duobkasiai. Jų dialogai neleidžia skaitytojui bijoti sukurtos aplinkos, jaučiama, kad tai tik paprasta darbo vieta, nekelianti jokių blogų asociacijų. Duobkasiai – grubūs, negerbiantys žmogaus palaikų veikėjai, tai parodo remarka - ,,išmeta kaukolę“. Terminas ,,mirtis“ jiems netabu, pastebima net juokų šia tema (pavyzdžiui, ,,kask jai gyviau kapą“, ,,Duobė seiksninė iškasta,-/ Neakšta svečiui bus“). Tačiau jie išsako gana įdomią ,,gyvenimo filosofiją“. Aptariama profesija – amžina, o jos atstovai puikiai išmano visas egzistavimo paslaptis. Šiuo požiūriu išėjimas iš gyvųjų pasaulio – kasdieniškas dalykas, čia nėra nieko paslaptingo ar siaubingo. Duobkasiai aptarinėja religinį klausimą – ,,ar galima laidoti krikščioniškai tokią moterį, kuri sauvališkai nori pagreitinti savo išganymą?“. Čia atsiskleidžia Viduramžių dievobaimingumo simboliai (pavyzdžiui, krikščioniškos
laidotuvės, broliai Kristuje, Adomo amatas). Kaimiečiai duobkasiai neigiamai vertina luominę visuomenę, kuri dramoje tikrai ryški, visi veikėjai yra suskirstyti į giežtus rėmus.