Ūminio kvėpavimo nepakankamumo ir dirbtinės plaučių ventiliacijos ypatumai įvykus trauminiams galvos smegenų pažeidimams

Ištrauka

Baigiamasis darbas
Ūminio kvėpavimo nepakankamumo ir dirbtinės plaučių ventiliacijos ypatumai įvykus trauminiams galvos smegenų pažeidimams

TURINYS
1. SANTRAUKA 1
2. SUMMARY 2
3. ĮVADAS 3
4. LITERATŪROS APŽVALGA 6
4.1 Smegenų ir plaučių sąveika 6
4.2 Ūminio kvėpavimo nepakankamumo ypatumai įvykus trauminiams galvos 
smegenų pažeidimams 7
4.3 Indikacijos pradėti dirbtinę plaučių ventiliaciją 7
4.4 Dirbtinės plaučių ventiliacijos ypatumai įvykus trauminiams galvos smegenų 
pažeidimams 8
4.4.1 Anglies dioksido ir deguonies tikslai arteriniame kraujyje 8
4.4.2 Įkvėpimo tūris 10
4.4.3 Teigiamas slėgis iškvėpimo pabaigoje 10
4.4.4 Slėgio plato ir varomasis slėgis 11
4.5 Asinchronijos 12
4.6 Plaučius apsaugančios ventiliacijos taikymas pacientams patyrusiems 
trauminius galvos smegenų pažeidimus 12
4.7 Atpratinimas nuo ventiliatoriaus ir ekstubacija 13
5. TIRIAMIEJI IR METODAI 13
6. TYRIMO REZULTATAI 15
7. APTARIMAS 18
8. IŠVADOS 19
9. LITERATŪROS SĄRAŠAS 20
10. PRIEDAI 23

3. ĮVADAS
Dirbtinė plaučių ventiliacija (DPV) – tai dažniausiai pasaulyje naudojamas gyvybės
palaikymo metodas, kuris yra taikomas siekiant užtikrinti kraujo dujų apykaitą ir padėti kvėpavimo
raumenims ventiliuoti plaučius įvairiose situacijose - nuo planinių chirurginių procedūrų iki ūmaus
organų nepakankamumo (1,2). Šiuolaikiniai DPV aparatai leidžia rinktis iš didelės įvairovės
ventiliacijos metodų, tačiau svarbiau yra ne jų individualūs pranašumai, o tam tikro metodo
išmanymas, gydytojo patirtis ir įgūdžiai pritaikyti pasirinkto metodo galimybes konkrečiam
pacientui, reikiamu laiku, tam tikroje klinikinėje situacijoje. Ventiliacijos metodai yra
klasifikuojami į keturias grupes: 1 – tradiciniai, įprastiniai (tūrio arba slėgio kontroliuojama
ventiliacija), 2 – dvigubos kontrolės ventiliacija, 3 – dviejų slėgio lygių ventiliacija, 4 –
savarankišką kvėpavimą optimizuojantys metodai (3). Mechaninės ventiliacijos metodas turi būti
parinktas atsižvelgiant į kvėpavimo nepakankamumo priežastį ir konkretaus paciento fiziologiją (4).
Pagrindinė mechaninės ventiliacijos funkcija yra užtikrinti kvėpavimo palaikymą
gydant pirminį susirgimą, kuris sukėlė kvėpavimo nepakankamumą (5). DPV suteikia papildomo
laiko, kol vyksta gijimo procesai, atsistato sutrikusios kvėpavimo funkcijos (3). Situacijos, kuomet
indikuotinas DPV taikymas yra: 1 – paciento, su sutrikusiu sąmonės lygiu, kvėpavimo takų apsauga
(dėl tokių būklių, kaip galvos trauma, insultas, vaistų perdozavimas, anestezija), 2 – hiperkapninis
kvėpavimo nepakankamumas (dėl kvėpavimo takų, krūtinės ląstos sienos ar kvėpavimo raumenų
ligų), 3 – hipokseminis kvėpavimo nepakankamumas, 4 – kraujotakos nepakankamumas, kai
sedacija ir dirbtinė ventiliacija gali sumažinti deguonies sąnaudas kvėpuojant (1). Idealiu atveju
DPV taikymas turėtų būti pradėtas laiku, ūminėje ligos fazėje ir taikomas kuo trumpesnį laiką,
stengiantis išvengti su ja susijusių komplikacijų (6).
Nors mechaninė ventiliacija dažnai gelbsti gyvybes, ji pasitelkiama didelės rizikos
pacientų gydymo procese ir gali būti papildomos plaučių pažaidos priežastis (1). DPV taikymo
sukelta žala plaučiams vadinama – ventiliatoriaus sukeltu plaučių pažeidimu (angl. ventilator-
induced lung injury / VILI). Tai ūmus plaučių pažeidimas, kurį sukelia arba padidina dirbtinė
ventiliacija gydymo metu ir kuris gali reikšmingai nulemti pacientų sergamumą ir mirtingumą (7).
Pagrindiniai ventiliatoriaus sukelto plaučių pažeidimo mechanizmai yra šie: alveolių pertempimas
dėl per didelio įpučiamo tūrio (volutrauma) arba slėgio (barotrauma), pasikartojantis alveolių
sulipimas ir išsiplėtimas (atelektotrauma), uždegimo mediatorių išsiskyrimas (biotrauma) (6,7).
Siekiant išvengti ventiliatoriaus sukelto pernelyg didelio alveolių pertempimo ir plaučių pažeidimo
– svarbiausia yra parinkti tinkamus ventiliacijos nustatymus (7).
Mokslinėje literatūroje aprašomi ir naujesni VILI tipai. Nepalanki širdies ir plaučių
sąveika gali sukelti su ventiliatoriumi susijusį plaučių pažeidimą, ypač esant dideliam kvėpavimo
tūriui ir mažam teigiamam slėgiui iškvėpimo pabaigoje (angl. positive end-expiratory pressure /
PEEP). Įkvėpimo metu dešiniojo skilvelio ertmę suspaudžia besiplečiantis plautis, dėl to plaučių
kraujotaka labai pablogėja, o...