Ugdymas Viduramžiais

Ištrauka

Ugdymas Viduramžiais
Referatas

Turinys
Įvadas 4
Viduramžių gyvenimo charakteristika 5
Pavadinimas 5
Teologinė mąstysena 5
Viduramžių ugdymo žymės 8
Tobulumas, kaip ugdymo tikslas 8
Auklėjimo pabrėžimas 8
Viduramžių ugdymo vaizdas 10
Auklėjimas šeimoje 10
Lavinimas mokykloje 11
Nenoras mokytis 11
Darbo lengvumas 11
Viduramžių ugdymo tipai 13
Parapinės mokyklos 13
Atsiradimas 13
Uždaviniai 14
Vienuolinės mokyklos 14
Pradžia 14
Paskirtis 15
Katedrinės ir koleginės mokyklos 16
Atsiradimas 16
Paskirtis 17
Miestinės mokyklos 18
Atsiradimas 18
Pobūdis 18
Universitetai 20
Prasmė ir reikšmė 20
Korporacinis pobūdis 20
Išvados 23
Literatūra ir kiti informacijos šaltiniai 24

Įvadas
  Viduramžiais paprastai yra vadinamas tasai Europos istorijos tarpsnis, kuris traukiasi nuo didžiojo
tautų kilnojimosi ligi XV šimtmečio. Jis apima maždaug tūkstantį metų. Chronologiškai šitas
periodas yra iš tikro vidurinis, nes jis guli tarp antikinės istorijos ir naujosios. Savo struktūra
viduriniai amžiai nebuvo senovinės kultūros pratęsimas, bet naujas ir originalus gyvenimo tipas,
išaugęs iš kitokių principų ir vykdomas kitokių tautų. Viduriniai amžiai prasidėjo tada, kai baigėsi
antikinis gyvenimas. Ir sulig antikos baigtimi, žengiame į naują žmonijos pradžią.

Viduramžių gyvenimo charakteristika
Pavadinimas
    Ieškant viduramžių pradžios, negalima jos ieškoti kokiame nors įvykyje. Antikinis gyvenimas
nyko pamažu ir sykiu pamažu prasidėjo naujas gyvenimas, nauja istorija, nauja pasaulėžiūra.
Bet vienas įvykis turi simbolinės reikšmės viduramžių pradžiai. 529 metais imperatorius
Justinijonas uždarė antikinės filosofijos mokyklą Atėnuose ir tais pačiais metais šv. Benediktas
Monte Cassino įsteigė pirmą Vakarų vienuolyną. Tokiu būdu oficialiai buvo suduotas smūgis
antikinei kultūrai, nes antikinė kultūra jau buvo pasenusi savo žiniomis ir originalumu. Iš kitos
pusės, šv. Benediktas pradėjo naują kultūrą. Savo asmenybe, šv. Benediktas dar yra išaugęs iš
patristinio gyvenimo. Kilęs iš Sabinijos didikų, jis visą gyvenimą pasiliko aristokratas savo
dvasioje ir aristokratinių bruožų įspaudė savo vienuolijai. Bet jo darbai ir jo institucija jau
nebepriklausė patristikai. Jie buvo išaugę iš grynai krikščioniškųjų principų, jie buvo skirti
ateičiai ir tolimesniam gyvenimui turėjo nepaprastos įtakos. „Filosofui mirštant, iškyla
vienuolis", ir šitas vienuolis pradeda naują epochą — viduramžius. Kultūriniu tad atžvilgiu
šeštojo šimtmečio pradžia yra sykiu ir tikroji viduramžių pradžia. Šiuo metu mes paliekame
sukrikščionintą senovę, dar tebealsuojančią Hellados dvasia, ir žengiame į kitokį gyvenimą.