TVARAUS AUGIMO PROBLEMATIKA

Ištrauka

MAKROEKONOMINĖS POLITIKOS ANALIZĖS ESĖ
TVARAUS AUGIMO PROBLEMATIKA

ĮVADAS
Tvarus augimas (dar kitaip vadinamas darnus vystymasis, tvari plėtra) – vienas iš
sėkmingos veiklos vertinimo rodiklių, turintis daugybę definicijų. Tačiau bene
populiariausias tvarios veiklos apibrėžimas panaudotas 1987 m. pasirodžiusioje Bruntlando
komisijos ataskaitoje – „Mūsų bendra ateitis“ (angl. „Our Common Future“):
Tvari plėtra ta, kuri patenkina dabarties poreikius neatimdama galimybės ateities kartoms patenkinti jų poreikius.
Šiuo apibrėžimu pagrindinis dėmesys skiriamas poreikių koncepcijai – ypatingas
dėmesys turėtų būti skiriamas pasaulio vargstančiųjų poreikiams; bei ribotų išteklių
suvokimui – dabartiniai gamtos, technologiniai ir net socialiniai ištekliai yra riboti, nors turi
patenkinti dabartinius bei būsimus poreikius.
Iš diskusijų ir tyrimų virtusi politiniu imperatyvu, tvari plėtra ieško sprendimų, kaip,
siekiant ekonomikos augimo, kartu kurti socialiai teisingą ekonomiką. Tam pasiekti reikia
suderinti iš pirmo žvilgsnio nesuderinamus tikslus – ekonomikos augimą ir natūraliųjų
išteklių ar gamtinės bei socialinės aplinkos plačiąja prasme išsaugojimą. Nepaisant to, jog
tvari plėtra tapo visuotinai priimtinu politiniu tikslu, vienareikšmiško atsakymo, kaip pasiekti tvarumą, nėra.
Taigi, kas yra tvari veikla? Kuo svarbus augimo tvarumas? Kam jis labiausiai aktualus
ir kas jį labiausiai skatina? Kodėl nėra lengva jo siekti?

TVARAUS AUGIMO PROBLEMATIKA
1.TVARAUS AUGIMO SRITYS BEI NEAPIBRĖŽTUMO PROBLEMA
Tvarios veiklos ar tvaraus augimo sąvokos pastaruoju laikotarpiu girdimos itin dažnai
tiek verslo aplinkoje, tiek politikų pasisakymuose, tiek kitose diskusijose. Tačiau ar
kalbantieji ir besiklausantieji vienodai supranta tvarumą?