Tulpinių gauja

Ištrauka

Įvadas
Pagarba žmogui kaip laisvai asmenybei, jo teisių ir pagrindinių laisvių apsauga yra pilietinės
visuomenės pagrindas. Todėl valstybės pareiga yra saugoti ir ginti jo teises. Valstybės teisės sistema
turi būti sureguliuota taip, kad laikytis įstatymų būtų reikalaujama iš kiekvieno žmogaus, įgalioto
asmens, valstybės institucijos ar visuomeninės organizacijos. Dėl to labai svarbu, kad valstybėje
egzistuotų mechanizmas, užtikrinantis griežtą ir tikslų įstatymų laikymąsi. Nusikaltimų prevencija
yra viena aktualiausių nūdienos problemų. Žmonija visais savo vystymosi etapais siekė pažaboti
nusikalstamumą, išsiaiškinti jo priežastis. Socialinė kontrolė yra viena iš prevencinių priemonių,
nukreipta į asmens elgesio reguliaciją, siekiant, jog asmenys susilaikytų nuo nusikaltimų įvykdymo.
Taigi kriminologinė socialinės kontrolės samprata padeda giliau pažinti nusikaltimų prevencijos
problemą, nes nustatytos visuomenės reguliacinės- kontrolinės funkcijos apima ir prevencinį
aspektą. Tokiu būdu socialinės kontrolės samprata tampa moksline kategorija, leidžiančia pažinti
visuomenės prevencinį poveikį pačiam asmeniui ir jo elgesiui. Taigi socialinė kontrolė yra viena iš
prevencijos krypčių, todėl būtina. išsiaiškinti, koks jos veikimas visuomenėje, kokia kryptimi ji turi
būti organizuojama tam, kad galima būtų pasiekti maksimalių rezultatų.
Darbo tikslas-išanalizuotų gaujų nusikaltėlių socializacija, stereotipus ir stigmatizaciją.
Uždaviniai:
1. Apibūdinti nusikalstamumą.
2. Aprašyti nusikaltėlių gaujų veiklą.
3. Studijuoti literatūrą.

Nusikalstamumo samprata, struktūra ir rūšys
Nusikalstamumas – visuomeninis (socialinis) reiškinys, procesas, kurį sudaro visuma baudžiamų
veikų (nusikaltimų), padarytų tam tikroje teritorijoje per tam tikrą laikotarpį. Baudžiamasis
įstatymas yra pagrindinis kriterijus, kuris leidžia atskirti nusikalstamas veikas nuo nenusikalstamų.
Nusikalstamumui būdingi tam tikri dėsningumai. Nusikalstamo elgesio rūšys ir standartai nėra
atskirų nusikaltėlių auka.
Nusikalstamumas yra diferencijuotos visuomenės problema – ekonominės, politinės, teisinės ir kitų
jos sistemų (posistemių) vidinių ir tarpusavio prieštaravimų padarinys. Kuo ryškesni šie
prieštaravimai, tuo didesnė tikimybė nusikalstamumui plisti. Valstybės ekonominės ir socialinės
situacijos stabilizavimas, valstybinių institucijų stiprėjimas gali sulėtinti nusikalstamumo augimą.
Kita vertus, nusikalstamumas, kaip antrinis reiškinys, yra atsistatanti sistema, todėl jam būdingas
tęstinumas, nusikalstamų tradicijų perimamumas. Be to, nusikalstamumą gali skatinti atsiradę nauji
prieštaravimai, socialinės problemos.
Suvokiant nusikalstamumą kaip objektyvų ir permanentišką socialinį reiškinį, akcentas nuo
nepasiteisinusios sąvokos (ir praktikos) „kovoti" su nusikalstamumu perkeliamas į sąvoką (ir
praktiką) „kontroliuoti„, t. y. valdyti. Terminas „nusikalstamumo kontrolė“ (paplitęs demokratinių
valstybių kriminologijoje ir praktikoje) geriau išreiškia šio proceso esmę ir orientuoja ne tiek arba
ne vien į teisinės prievartos mechanizmą (nors apima ir jį), bet pirmiausia į racionalų socialinio
reiškinio valdymą, jo priežasčių šalinimą.