Tūkstanmečio klausimas kas sieja senąją ir naująją Lietuvą

Ištrauka

Tūkstanmečio klausimas: kas sieja senąją ir naująją Lietuvą?

1.Istorija kaip paveldėtas turtas
Keliolika nepriklausomos Lietuvos metų buvo siejami su pasirengimu
pažymėti Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį. Buvo mestos didelės
pastangos ir lėšos mobilizuoti visuomenės atmintį, prisiminti didžius ir kilnius
istorijos nuotykius, atgaivinti vaizduotėje herojus. Dabar niekas nepasakys, kokio
dydžio vaisiai subrendo. Neginčytina, kad lietuvių praeities temai buvo skirta
labai daug knygų ir straipsnių. Lietuvių istoriografija žengė didelį akademinį
žingsnį, o leidyklos ėmėsi leisti tokio ištaigingumo knygas, kurios komfortu
laikytinos net anglakalbiame pasaulyje. Ar dėl viso to sumažėjo takoskyra tarp
akademinio istorijos mokslo ir lietuvių masinės sąmonės? Šiandien niekas
negalėtų atsakyti.
Šiuolaikiniams lietuviams yra įprasta semtis stiprybės iš praeities. Didysis
praeities pasakojimas, paveldėtas iš Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės piliečių-
bajorijos ir iki romantinių aukštumų pakylėtas aušrininkų ir varpininkų , tapo -
greta filologijos - antruoju svarbiausiu lietuviškosios tapatybės pamatiniu
akmeniu. Nors kalba imta laikyti svarbiausiu lietuviškumo kriterijumi, tačiau ne
mažiau- o amžiams bėgant gal net dar labiau- svarbų vaidmenį ėmė įgyti bendroji
kultūrine- atmintis. Suvokdami istoriją žmonės ne tik praauga vaikystę, bet ir
tampa bendrosios atminties bendruomene. Galbūt tai yra modernios tautos esmė.
Tačiau nėra šviesos be šešėlio. Kilnios praeities pasakojimas gali prikelti
tautinį pasididžiavimą. Lietuvių atgimimo istorija tą vaizdžiai įrodo. Tačiau vien
praeitimi gyventi negalima. Negalima eiti pirmyn, negalima prisikelti vien
atsigręžus atgalios. Net aušrininkų diskurse garsiai skambėdavo Jono Šliūpo
perspėjimai, kad negalima vien remtis herojišku istoriniu pasakojimu. Kas iš to,
jei dabartyje esame susmukę ir pažeminti. Iš preities reikia semtis ir kasdienio
triūso bei verslumo pamokų.
Pati tūkstantmetinė istorija nėra gyvųjų nuopelnas. Ilga ir atmenama praeitis
greičiau turi būti suvokiama, kaip gyvenančiųjų ir prisimenčiųjų įsipareigojimas.
Šią dilemą geriausiai iliustruoti dviem spalvingais kitų tautų pavyzdžiais: armėnų
ir suomių. Žinia, Armėnijos civilizacija skaičiuoja bent du tūkstantmečius.
Armėnai pagrįstai gali tuo didžiuotis, tačiau tai betarpiškai nepadeda susitvarkyti
su dabarties politinio ir socialinio gyvenimo sunkumais. Pairusi, korumpuota,
vandentiekio problemas sunkiai sprendžianti valstybė ilgu istorijos paveldu neišgydoma.
Kitas pasirinkimas mūsų vaizduotei- suomiai. Istorikai pasakys, kad tam tikra
prasme suomiai galėtų imtis tūkstantmečio minėjimo po kokių penkių arba
aštuonių šimtų metų. Bet šiandien Suomija yra kone pavyzdingiausiai
susiorganizavusi Europos valstybė. Kas gyviesiems patraukliau: kilni praeitis ir
dabarties nuosmūkis, ar neilga istorija ir neabejotinas gebėjimas kurti gerovės
valstybę dabartyje?