Transformacinio vadovavimo vaidmuo darbo reikalavimų ir perdegimo sąsajoms

Ištrauka

Magistro darbas
Transformacinio vadovavimo vaidmuo darbo reikalavimų ir perdegimo sąsajoms

TURINYS
SANTRAUKA 4
SUMMARY 5
SVARBIAUSIOS SĄVOKOS 6
PRATARMĖ 7
1. ĮVADAS 8
1.1. Perdegimo samprata 8
1.1.1. Perdegimo veiksniai 10
1.1.2. Perdegimo padariniai 11
1.2. Perdegimas ir sociodemografiniai veiksniai 13
1.3. Darbo reikalavimų samprata 15
1.3.1. Darbo reikalavimų skirstymas 16
1.3.2. Darbo reikalavimai ir perdegimas 17
1.4. Transformacinio vadovavimo samprata 18
1.4. Perdegimo, darbo reikalavimų ir transformacinio vadovavimo sąsajos 20
1.5. Tyrimo tikslas ir uždaviniai 22
2. TYRIMO METODIKA 24
2.1. Tyrimo instrumentai 24
2.2. Tyrimo dalyviai 25
2.3. Tyrimo eiga 26
2.4. Duomenų analizė 26
3. REZULTATAI 27
3.1. Perdegimo dimensijų raiška, atsižvelgiant į sociodemografinius veiksnius 27
3.2. Darbo reikalavimų ir amžiaus sąsajos su perdegimu ir jo dimensijomis 33
3.3. Transformacinio vadovavimo vaidmuo ryšiui tarp skirtingų darbo reikalavimų ir perdegimo bei 
jo dimensijų 35
4. REZULTATŲ APTARIMAS 42
4.1. Tyrimo ribotumai ir tolimesnių tyrimų kryptys 45
4.2. Praktinės rekomendacijos 46
IŠVADOS 48
LITERATŪRA 50

1. ĮVADAS
1.1. Perdegimo samprata
Perdegimo sąvoką pirmą kartą oficialiai apibrėžė psichologas Herbertas Freudenbergeris
aštuntojo dešimtmečio viduryje. Mokslininkas vartojo terminą „perdegimas“, kad apibūdintų
stipraus streso ir aukštų idealų, kuriuos patiria asmenys, dirbantys pagalbinėse profesijose,
pavyzdžiui, sveikatos priežiūros darbuotojai ir socialiniai darbuotojai, pasekmes. Perdegimą jis
įvardijo kaip „žlugimą, nuvargimą ar išsekimą, keliant pernelyg didelius reikalavimus energijai,
jėgoms ar ištekliams“ (Freudenberger, 1974, p. 159). Šio tyrėjo darbas padėjo pagrindą tolesniems
tyrimams ir perdegimo srities nagrinėjimui, leidžiančiam giliau suprasti jo priežastis, pasekmes ir
prevencijos strategijas. Šiuolaikiniuose tyrimuose dažniausiai remiamasi C. Maslach ir S. E.
Jackson perdegimo konceptualizacija, kurią jie pristatė devintojo dešimtmečio pradžioje (Maslach ir
Jackson, 1981). Perdegimą autoriai įvardija kaip “psichologinę patirtį apimančią jausmus, nuostatas,
motyvus ir lūkesčius; ir tai yra neigiama asmeninė patirtis, nes ji susijusi su problemomis, stresu,
diskomfortu, disfunkcija ir (arba) neigiamomis pasekmėmis“ (Maslach ir Leiter, 2017, p. 37). Taip
pat jie išskyria tris perdegimo dimensijas: emocinį išsekimą, depersonalizaciją ir sumažėjusį
asmeninį pasiekimą (Maslach, Schaufeli ir Leiter, 2001; Maslach ir Leiter, 2016). Emocinis
išsekimas apima išsekimo būseną dėl darbo reikalavimų, pasireiškiančią energijos ir emocinių
išteklių trūkumu. Asmenys, patiriantys emocinį išsekimą, gali jaustis fiziškai ir protiškai išsekę,
jiems sunku susidoroti su emociniais savo darbo reikalavimais, trūkti motyvacijos ir entuziazmo
atlikti savo darbo užduotis (Maslach, Schaufeli ir Leiter, 2001). Depersonalizacija apima cinišką,
neigiamą ir atskirtą požiūrį kitų žmonių atžvilgiu. Asmenys, patiriantys depersonalizaciją,
bendraudami su kitais gali tapti labiau nutolę, abejingi ar net priešiški, vertindami juos kaip
objektus, o ne kaip asmenis, turinčius savo poreikius ir jausmus. Tai gali sukelti empatijos,
užuojautos ir nuoširdaus rūpinimosi kitais stoką bei abejingumo, bejausmiškumo jausmus (Maslach,
Schaufeli ir Leiter, 2001). Sumažėjęs asmeninis pasiekimas apima sumažėjusią kompetenciją,
veiksmingumą, produktyvumą, kurie sukelia neefektyvumo, sumažėjusios savivertės ir
nekompetencijos jausmus. Asmenys, patiriantys sumažėjusį asmeninį pasiekimą, gali abejoti savo
sugebėjimais, darbo prasmingumu ir jaustis negalintys daryti teigiamos įtakos ar pasiekti norimų
tikslų (Maslach, Schaufeli ir Leiter, 2001; Maslach ir Leiter, 2016).
Tyrėjų Maslach ir Leiter pasiūlytos perdegimo dimensijos turi skirtingus mechanizmus, kuriais
jie vystosi. Visų pirma, emocinis išsekimas yra pagrindinis perdegimo komponentas ir dažnai
laikomas pradiniu perdegimo proceso etapu. Jis gali atsirasti dėl lėtinio atsako į suaktyvėjusį stresą,
dėl kurio išnaudojami fiziologiniai ir psichologiniai ištekliai (Maslach, Schaufeli ir Leiter, 2001). Emocinis
išsekimas gali sukelti fizinį ir protinį nuovargį, sumažėjusią motyvaciją ir jausmą, kad esate
emociškai išsekęs, o tai padeda vystytis kitiems perdegimo aspektams. Depersonalizacija paprastai
atsiranda kaip įveikos mechanizmas reaguojant į emocinį išsekimą ir užsitęsusį stresą. Kai asmenys
emociškai išsenka, jie gali imtis gynybinių strategijų, kad apsisaugotų nuo tolimesnės emocinės
įtampos, o tai pasireiškia į kitus nukreiptu...