TRAKŲ VANDENVIETĖS FILTRACINIŲ PARAMETRŲ IR VANDENS CHEMINĖS SUDĖTIES KAITOS ANALIZĖ

Ištrauka

TRAKŲ VANDENVIETĖS FILTRACINIŲ PARAMETRŲ  IR VANDENS CHEMINĖS SUDĖTIES KAITOS ANALIZĖ
Bakalauro darbas

Turinys
Įvadas 3
1. Trakų rajono fizinių – geografinių sąlygų apžvalga 5
1.1 Geomorfologija 5
1.2 Hidrologija 6
2. Trakų rajono geologinės – hidrogeologinės sąlygos 7
3. Trakų vandenvietės eksploatacijos laikotarpio analizė 10
3.1 Vandenvietės bendra charakteristika 10
3.2 Filtracinių parametrų įvertinimas pagal išpumpavimų duomenis 14
3.3 AquiferWin32 programos taikymas nustatant geofiltracinius parametrus 28
3.4 Eksploatuojamųjų vandeningų sluoksnių geofiltracinių tyrimų rezultatai 36
3.5 Požeminio vandens cheminė sudėtis ir kokybė 39
3.6 Rekomendacija tolimesniam Trakų vandenvietės eksploatavimui 45
Išvados 46
Literatūra 47
Santrauka 48
Summary 49
Priedai 51

Įvadas
Gėlas požeminis vanduo – vienas svarbiausių geriamojo vandens šaltinių visame pasaulyje.
Kadangi požeminio vandens ištekliai patikimiau apsaugoti nuo paviršinės cheminės ar / ir
mikrobiologinės taršos nei paviršinis upių ar ežerų vanduo, tad jo kokybė – gerokai aukštesnė. Taip
pat reiktų paminėti, jog požeminio vandens ištekliai nuolat atsinaujina, tad jei mokėsime tinkamai
juos eksploatuoti bei saugoti jų telkinius nuo taršos, požeminiu vandeniu galėsime naudotis ilgą laiką.
Hidrosfera užima daugiau kaip 70 procentų žemės paviršiaus, tačiau ne viena pasaulio
valstybė susiduria su geriamojo vandens trūkumu, nes gėlo vandens turime tik 35 mln km3, o tai
sudaro tik apie 2,5 % bendro vandens kiekio (Juodkazis ir kt., 2012). Kylant metinei temperatūrai
gėlas vanduo tampa vis brangesniu malonumu, todėl Žemės gyventojai raginami taupiau jį naudoti.
Visgi galime pasidžiaugti, jog lietuviams vandens taupyti kol kas dar nereikia. Mūsų šalis yra viena
iš nedaugelio pasaulio valstybių, kuri turi dideles gėlo požeminio vandens atsargas. Lietuva – viena
iš nedaugelio Europos šalių, kur centralizuotam vandentiekiui naudojamas tik požeminis vanduo.
Nors mūsų šalies didžiųjų miestų gyventojai dažniausiai vartoja vandenį, tiekiamą iš
centralizuotų vandens sistemų, tačiau mažose gyvenvietėse ir vienkiemiuose vis dar naudojamas
šachtiniais šuliniais išgaunamas vanduo. Lyginant paviršinio ir požeminio vandens kokybę reiktų
atkreipti dėmesį, jog upių vandenys dažniausiai yra užteršti įvairiais cheminiais komponentais ir
mikrobais. Tačiau paviršinio vandens savaiminio valymosi procesai vyksta kur kas sparčiau nei
požeminio vandens. Šis dėsningumas pastebimas dėl deguonies kiekio svyravimo: paviršiniame
vandenyje jo yra daugiau, tad valymosi procesai vyksta greičiau. Tačiau natūraliomis sąlygomis
požeminis vanduo yra švarus ir dažniausiai neviršija toksiniams ingredientams keliamų
normatyvinių reikalavimų (Juodkazis ir kt. 2012).
Tačiau dėl žmogaus ūkinės veiklos pastebima dažnėjanti požeminio vandens užteršimo
problema. Įrengiant vandenvietes yra laikomasi griežtų reikalavimų, tačiau remiantis laboratorijose
atliktais vandens analizės tyrimais galima matyti, jog iki vandeningųjų sluoksnių prasifiltruoja nemaža
dalis vandenį teršiančių medžiagų (UAB „Artva“, 2017). Siekiant išsaugoti mūsų didžiausią
požeminį turtą – vandenį – įgyvendinami įvairūs monitoringo projektai, kuriamos saugomos
teritorijos, kuriose yra ribojama žmogaus ūkinė veikla, atliekamos vandenviečių vandens kokybinės
ir kiekybinės analizės, rengiamos vandenviečių eksploatacinės programos.