TĖVŲ ĮTRAUKIMO Į VAIKŲ PASIEKIMŲ VERTINIMĄ GALIMYBĖS

Ištrauka

TURINYS
1. TĖVŲ ĮTRAUKIMO Į VAIKŲ PASIEKIMŲ VERTINIMĄ GALIMYBĖIŲ TEORINIAI
ASPEKTAI.................................................................................................................................8
1.1. Filosofinis požiūris į mokymo paradigmų kaitą.........................................................................8
1.1.1. Mokymo paradigmos samprata...................................................................................................8
1.1.2. Mokymo paradigmų rūšys..........................................................................................................9
1.1.3. Mokymo ir mokymosi paradigmų kaita....................................................................................11
1.1.4. Filosofinės mokymo paradigmų pažiūros.................................................................................12
1.2. Pastebimas vaikų pasiekimų vertinimas ikimokyklinio ugdymo įstaigoje..............................15
1.2.1. Vaikų pasiekimų vertinimo ikimokyklinio ugdymo įstaigoje principai...................................18
1.3. Tėvų įtraukimas vaikų pasiekimų vertinimo procese..............................................................18
1.3.1. Vaikų vertinimo principai.........................................................................................................21

ĮVADAS
Baigiamojo darbo aktualumas/ naujumas. Visiškai suprantama, kad tėvai, įgiję išsilavinimą prieš
kelis dešimtmečius, nežinos, kaip jie gali aktyviai dalyvauti vertinant savo vaiko mokymąsi. Galų
gale, jų tėvai tikriausiai sužinojo apie problemą klasėje tik gavę pranešimo kortelę, o tada bet kokia
galimybė padėti jau seniai praėjo. Įrodyta, kad tėvų dalyvavimas mokykloje yra pagrindinis vaikų
akademinių rezultatų veiksnys. Tarptautiniu mastu tėvų dalyvavimas ankstyvojoje mokykloje jau
seniai buvo skelbiamas kaip svarbus ir teigiamas vaikų akademinio ir socialinio emocinio
vystymosi kintamasis. Žvelgiant iš ekologinės sistemos, abipusė teigiama sąveika tarp šių dviejų
pagrindinių socializacijos sferų – šeimų ir mokyklų – teigiamai prisideda prie vaiko socialinio
emocinio ir pažinimo vystymosi. Tėvų ir mokyklos partnerystė leidžia konceptualizuoti vaidmenis
ir santykius bei poveikį vaikų raidai plačiau. Remiantis šiuo požiūriu, šeimos ir mokyklos yra
pagrindiniai veikėjai, nustatantys savo vaidmenis ir įsitraukimo formas, sukuriant naujus ir įvairius
veiksmus, susijusius vienas su kitu, atsižvelgiant į konkretų ugdymo kontekstą. Pagrindinės išvados
šeimos ir mokyklos srityje rodo teigiamą šios partnerystės įtaką, prisidedančią prie akademinių
pasiekimų ir rezultatų, be kitų teigiamų pasekmių.
Tyrimo problema.
Tyrimo objektas.
Tyrimo tikslas.
Tyrimo uždaviniai.
Tyrimo metodologija ir metodai.

1.TĖVŲ ĮTRAUKIMO Į VAIKŲ PASIEKIMŲ VERTINIMĄ GALIMYBĖIŲ
TEORINIAI ASPEKTAI
1.1. Filosofinis požiūris į mokymo paradigmų kaitą
1.1.1. Mokymo paradigmos samprata
Švietimo paradigmos apibrėžimas nurodo pavyzdį arba modelį, kuriuo reikia vadovautis.
Tai terminas, kurį aštuntajame dešimtmetyje įvedė filosofas ir mokslininkas Thomas Kuhnas.
Būtent jis įprasmino šį terminą, nurodydamas praktikų, formuojančių mokslo discipliną tam tikru
laikotarpiu, rinkinį (Kunh, 2020).
Mokymosi paradigma yra pedagoginė ir mokslinė atskaitos sistema, skirta mokymo ir
mokymosi procesui suprasti, analizuoti ir tobulinti. Ji apima skirtingus kontekstus ir integruoja
visus mokymą atliekančius asmenis (Kunh, 2020).
Šiuo požiūriu aukšti gebėjimai yra galimybė mokytis visai mokymo bendruomenei. Į juos
reikia žiūrėti ne tik iš konkrečių mokymo poreikių, kurie lydi kiekvieną vaiką, perspektyvos. Jie turi
būti perimti iš vientisos vizijos, pagal kurią bet koks mokymo atsakas turi apimti visus mokinius ir
jų aplinką (Lorraine, 2017).
Tradicinėse paradigmose pagrindas yra metodas ir tvarka. Visas dėmesys sutelktas į
mokytoją, kuris nukreipia žinias bei sukuria savo vaikų mokymo metodiką. Tradiciniai modeliai yra
direktyviniai ir pagrįsti disciplinavimo metodais. Viskas atrodo organizuota ir struktūrizuota,
visiems vaikams taikomas bendras metodas, o pastiprinimas yra ugdymo praktikos pagrindas
(Kunh, 2020).
Šios tradicijos pavyzdys yra bihevioristinė paradigma, kuri siūlo dviejų tipų
kondicionavimą – klasikinį arba susiejimą tarp stimulo ir atsako. Todėl, jei bus pateikti atitinkami
dirgikliai, bus pasiūlyti atsitiktiniai atsakymai. Tai sukurs mokymąsi, pagrįstą stebimais faktais arba
operantiniu ar instrumentiniu modeliu, kuris bus labiau išsivystęs ir sudarys asociatyvaus mokymosi
formą, kuri yra susijusi su nauju elgesio, pagrįsto pasekmėmis, o ne tiesioginiu ryšiu tarp stimulo ir
atsakymo (Newell, 2014).
Biheviorizmas veikia gerai, jei taikomas teisingai. Sistemingai taikomas pastiprinimas gali
pakeisti elgesį ir skatinti mokymąsi. Ji taip pat gerai veikia, kai kalbama apie įpročius, rutiną ir
teigiamo elgesio įgyvendinimą, o ne neigiamo išnykimą. Biheviorizmo taikymas turi savo
privalumų psichoterapiniu požiūriu, o kai jis sistemingai derinamas su nuoseklumu, rezultatai
dažniausiai būna teigiamas (Belland, 2021).