Teksto suvokimo užduotys (Su atsakymais)

Ištrauka

I tekstas. Jovita Sandaitė. Būti lietuve 
1 Gyvenime būna situacijų, kai save vadiname lietuviais ir tuo didžiuojamės, ir tokių (šios
galbūt netgi dažnesnės), kai nuleidžiame akis žemyn, nes iš jų labai lengva perskaityti... kas esame. Tokios
mintys su manim parskrido iš Londono. Bilieto joms nepirkau. Apsidairykit, juk krizė! Jos kažkokiu būdu
pačios prasmuko per visą patikros skyrių. Daugelis detektorių net necyptelėjo! Reikės paklausti, kaip toms
mano mintims taip pasisekė, visgi kitą kartą praverstų ir man. Apsidairykit, juk krizė!
2 Man netrumpą laiką pagyvenus svečioje šalyje, kur lietuviškai galėjau klausytis tik savo
minčių, ir iš jos nuvykus į Londoną, buvo malonu girdėti aplink kalbant lietuviškai. Praeiviai gatvėse,
klientai kavinėse, keleiviai metro. Visi jie įtartinai gerai mokėjo lietuviškai. Beveik kaip namie. Beveik
kaip sapnas. Beveik kaip mano. Tikriausiai sentimentų Lietuvai pastūmėta, išdrįsau užkalbinti keletą
gatvėje sutiktų lietuviškai (kiek mano lietuvių kalbos žinios leidžia man šią kalbą atpažinti) kalbėjusių
tautiečių. Nustebau. Pastarieji sureaguodavo dvejopai: arba lyg būtų manęs apskritai neišgirdę, arba lyg
kalbėčiau jiems svetima ir nesuprantama kalba. Papūgų. Moliūgų. Vadink, kaip nori. Žvilgsniais nuvarstę,
dešine koja traukdavosi šalin.
3 Šalin, tai šalin. Tik aš susimąsčiau, ką tai galėtų reikšti? Nelinkusi į ilgus filosofinius
apmąstymus nusprendžiau, kad kalčiausia čia esu pati. Buvo laikas lietuvių kalbą mokytis? Buvo. Aš
tikriausiai per tas pamokas už devynių jūrų ir marių apelsinus šiltuose kraštuose skyniau. Prisiskyniau
pilnas kišenes. Apsidairykit, juk krizė! Susimąsčiusi, kaip man tas savo lietuvių kalbos žinias atgaivinti,
be irklų yriausi žmonių užpildytomis gatvėmis. Kol pasiekiau krantą. Atsisėdau. Įkvėpiau. Nutolau.
Uždainavau. Lietuviškai. Tokia lietuvių kalba, kurią mokėjau. Po tokių įvykių visa širdim troškau išmokti
geriau, bet apsidairykit, juk krizė...
4 Prie manęs priėjo mergina. Šviesiaplaukė. Miela. Pasisveikino. Pradėjom kalbėtis. Jinai
netoli dirba, ateina čia pietauti, nes žolė šitam parke žaliausia ir žmonės čia nevedžioja šuniukų. Jai
patinka silkė su grybais. Aš silkės nemėgstu. Ir grybų. Ji šokėja. Aš šokti nemoku. Ir nesimokysiu. Ji vakar
nusipirko raudoną sijoną iki kelių, su skeltuku. Aš niekada neturėjau raudono sijono. Ir neketinu. Turbūt.
Stop!
5 Tą akimirką susivokiau – mes jau gerą pusvalandį kalbam lietuviškai! Ta lietuvių kalba,
kurią suprantu ir aš, ir ji. Mano lietuvių kalba. Mūsų lietuvių kalba! Kelioms sekundėms viskas susiliejo į
žalią žolę. Žali medžiai, žalias dangus ir debesys. Žali suoliukai. Žali vaikai spardo žalią kamuolį. Žalios
jų mamos geria žalią kavą iš žalių puodelių. Žali jų dantys. Po šitos euforijos, kuri gimė iš suvokimo, kad
nereiks trinti rankovių į mokyklinį suolą, susivokiau, kad dabar galiu jos visko paklausti! Paklausti, kodėl
visi kiti manęs nesuprato? Kodėl suraukę kaktą eidavo šalin?
6 „Tiesiog gėda“, - atsakė ji net nemirktelėjusi. Niekas nenori nešioti etiketės „lietuvis“.
Lietuvis, lietuvė, Lietuva, lietuviškas, lietuvybė... nesvarbu. Tiesiog niekas nenori. Buvimą lietuviu reikia
laikyti paslaptyje. Savo paties labui. Apsidairykit, juk krizė!
7 Tačiau kodėl lietuviui gėdintis lietuvio? Ar gėdijasi apiplyšęs apiplyšusio ir ar gėdijasi
purvinas purvino? Aš jokiu būdu nesakau, kad lietuviai yra apiplyšę ar purvini. Tiesiog bandau suprasti,
kodėl Lietuvos krepšinio komandoms laimėjus svarbias varžybas gatves užlieja krepšinio sirgaliai,
šaukdami „MES laimėjom“, o toms pačioms varžyboms pasibaigus šiek tiek kitokiu rezultatu, pasigirsta
kaltinimai...