TEKSTO SUVOKIMO UŽDUOTIS

Ištrauka

TEKSTO SUVOKIMO UŽDUOTYS
(17 taškų)
Ąsotis pieno
1. Mes augom keturi vaikai. Aš buvau vyriausia, todėl gerai prisimenu tą ąsotį.
Apmuturiuotas šilta, languota skara, jis stovi virtuvėje ant spintelės, o mes, keturi nusibėgioję alkani
murziai, godžiai ryjam jį akimis, nedrįsdami liesti, kaip neliečiama kokia nors šeimos relikvija, o
tik pagarbiai iš tolo apžiūrima.
2. Taigi dairomės pro langus, kol kuris nors brolis surinka:
3. – Pareina!
4. Tada šokam visi, išvirstam pro duris, pabėgėjam prie vartų…
5. – Pareina! – uždususi sakau aš, vėl įgriuvusi trobon, ir sustoju viduaslyje, rydama
akimis kiekvieną mamos judesį. O ji nusiplauna rankas, šlapiais delnais suglosto plaukus,
nusiriša prijuostę ir, priėjusi prie spintelės, atsargiai nusiaučia nuo ąsočio languotą skarą. Paskui paima
puodelį ir, vienoje rankoje jį laikydama, kitoje – ąsotį su šiltu pienu, žengia pro duris. Aš stypinu
šalia šventiškai iškilminga, kaip ir mano mamulytė. Broliai jau kažin kur nurūkę, man irgi
maga lėkti, tačiau iš visų jėgų spaudžiu prie žemės nenustygstančias savo kojas ir stoviu šalia jos.
6. O kalnu lėtai, dideliais žingsniais, su irklais ant pečių pareina tėvas. Broliai, klykdami
kaip laukiniai, pripuola prie jo. Jis padalina savo nešulius – vyresniajam žuvų maišelį,
jaunyliams po irklą, jie artėja, keturi vyrai, o mes, dvi moterys, stovim prie vartų ir laukiam.
7. Pagaliau apspintam mamulytę ištroškę ir nepasotinami – tikri rajūnai. Tiesiam į ją rankas ir plyšojam:
8. – Man! Man...
9. Tačiau ji nužeria mus atgalia ranka nuo savęs – kaip švelniai ji mokėjo tai padaryti!–
ir pila iš ąsočio pieną. Mes ryte ryjam akimis balto, putojančio pieno srovę, bet jau
užsičiaupiam. Žinom: ji vis tiek pirmiausia paduos puodelį tėvui.
10. Juodu nesikalba, mama patylomis paduoda puoduką, tėvas tylomis paima, tik jų
rankos, susitikusios virš mūsų galvų, atsiremia viena į kitą.
11. Aš tuomet galvojau, kad jie taip ilgai laiko puodelį, nes bijo išlieti pieną mums ant
galvų, bet dabar žinau: tai buvo nebyli dviejų rankų meilės ir pagarbos kalba.
12. Tada subruzdam mes:
13. – Man! Man!
14. Strikinėdami godžiai išmaukiame savo puodelį, pripuolame prie tėvo ir traukiam
guminius batus. Vargais negalais įveikiam, tėvas nuspiria juos į šalį. Tada įsikertam tėvui į rankas
ir einam į trobą. Mes su tėvu priekyje, o mama, tuščiu ąsočiu ir puoduku nešina,- iš paskos. Kai
grįžtelėjau atgal, mama šypsojosi. Mano geroji mamulytė! Kokia ji tuomet buvo graži, kai šitaip
ėjo mums iš paskos!
15. Aš jau seniai užaugau, jau mano sūnūs šaukia mane mamulyte, tačiau aną savo
motinos šypseną lyg šiandien regiu. Neišblukino jos prabėgę metai. Neišbluko mano
atsiminimuose ir pieno ąsotis, apmuturiuotas languota skara ir pastatytas virtuvėje ant spintelės.
(Pagal Emiliją Liegutę)
Klausimai ir užduotys
1. Kokiai literatūros rūšiai priskirtumėte šį kūrinį? Pagrįskite bent 2 argumentais. (2
taškai)

2. Koks kūrinio žanras? (1 taškas)

3. Kas yra pasakotojas: autorius, suaugęs žmogus ar vaikas? (1 taškas)

4. Kokia teksto tema? (1 taškas)