Teksto suvokimas. Kasparas Pocius. „Su ta pačia gramatine klaida“

Ištrauka

Atidžiai perskaitykite tekstą ir atsakykite į klausimus.
Kasparas Pocius. Su ta pačia gramatine klaida
Nostalgiška Vlado Bagdono daina netikėtai pasiekė mano ausis, sujudino atmintį. Rudos ir mėlynos
pirmaklasių uniformos, saulėje nudegę ir nuo tos pačios skaidrios šviesos susiraukšlėję žiniukų
veideliai, rankose keliami kardeliai - į mokslus kaip į karą Tuoj ateis mokytoja, suskaičiuos,
nedrąsų šurmulį pakeis emocijų audra, kūdikišką pirmoko rankelę stvers ištreniruota dvyliktoko
ranka ir abu pakils laiptais. Vieną įsuks mokyklos karuselė, kitą (po metų) - gyvenimo mėsmalė.
Sraigtelis ir plaktukas.
Uniformos, disciplina, nemiegotos naktys, pastangos Visa tai veda, turėtų vesti į progresą,
pasitenkinimą ir geismą. Per kiekvieną pamoką, o vėliau paskaitą kaupiamas simbolinis kapitalas.
Ne bendrumas, o konkurencija. Laimi geriausi. Ką tik ant lentos užrašytas teisingas uždavinio
sprendimas rūpestingai nuvalomas - ne visiems būtina žinoti, visiems privaloma tik gerbti ir mylėti
geriausius
Mokykloje kalbamasi apie esminius dalykus, nuolat vyksta aprangos, muzikos, vakarykščių filmų
aptarimai, diktuojama mada, atsiranda „valdžia" - nereikia būti protingiausiam, kad jaustum vertę,
kietumą Atsiranda tikra mikrovalstybė - šauniųjų „elitas", pagal juos žiopčiojanti sekėjų „masė",
kažkuriame klasės kampe (ar prie tamstos mokytojos stalo) izoliuota „pilkųjų moksliukų" mažuma.
Kartais iš kitos klasės tarsi parašiutu nuleidžiamas nedrausmingųjų desantas. „Susicementuojama"
nagrinėjant rimtus dalykus, pavyzdžiui, kompiuterinius žaidimus. Jie dabar yra raktas į kiekvieno
berniuko širdį. Mergaitės renkasi spausdintą žodį - krūvą iš rankų į rankas keliaujančių
žurnaliūkščių.
Mokytojai ateina ir išeina. Geriausias mokytojas yra tas, kuris prisitaiko prie klasės žargono. Yra
įvairių mokytojų- vieni stiprūs, nes įsišakniję mokyklos bendruomenėje, kiti silpni, baikštūs,
perpučiami vėjo. Vieni nepajudinami tarsi netašyto akmens luitai, o kitų pamokose nors kortom
lošk Dabar demokratija, todėl viskas juda sava vaga - reikia užsitikrinti visų palankumą, gal net ne
visada rūpestingai atliekant mokytojo pareigas. Būna, kad mokytojas atsiduria mokinio vietoje tiek
tiesiogine, tiek perkeltine prasme. Kartais per daug griežti (nes reiklūs), per daug jautrūs (ir dėl to
bauginami) mokytojai būna nustumiami į šalį. Svarbu, kad niekas per daug nesikrimstų ir kad
sistema išliktų sveika.
Dvyliktoje klasėje atsidūręs žmogus yra plaktukas. Bet ne toks kaip „Sienoje". Noras pasiekti
geriausių rezultatų nebūtinai kyla tarp „pilkųjų moksliukų". Čia kaip troleibuse - drąsūs, stiprūs ir
vikrūs mikliai prasibrauna šalia dešimtukininkų kėdžių, aplamdo jiems šonus ir kartais mainais į
garbingą vietą klasės „elite" pradeda „bendradarbiauti", „kartu" siekti geresnio rezultato.
Nors įdomiausias gyvenimas vyksta už mokyklos sienų. Čia sprogsta drovumo ir nekaltybės
burbulai, prie transformatorinių nusidriekusiame tabako dūmų rūke atsiveria šviesiausi ir tamsiausi
pasąmonės klodai. Dar yra akropoliai, sapnų ir geismų fabrikai. Simbolinis kapitalas ir libido
ekonomija čia įgauna realius matmenis, išsikeroja nevaržomi meilės hormonai, kartais užgniaužia
gerklę depresijos dėl spuogų, įsiliepsnoja karai tarp rajonų. Viskas kaip suaugusiųjų pasaulyje, ir
kažin ar dėl menkesnių priežasčių.
Visa tai persmelkia visagalis progresas, dabar sutapęs su vartojimu, taip pat ir jėga - mokykloje kaip
niekur kitur susieta ne su žiniomis, bet su abiem lytims būdingu noru pasirodyti. Stiliumi ir
žiniomis, kurių niekad nesuteiks jokia mokykla. Tiek mokyklinėje matricoje, tiek už jos sienų
dažnai vyksta tie patys dalykai - mokiniai išmoksta būti kartu ne pažindami, bet vadovaudami arba
paklusdami (ir pasyviai stebėdami). Uniformos ne vienija, o skirsto. Ir visa tai veda į gyvenimą.
Galbūt kiek
suraikytą, sugarankščiuotą, bet vis...