Teisinis pozityvizmas ir normatyvizmas

Ištrauka

Turinys
1. Įvadas 3
2. Įžanga į pozityvizmą ir normatyvizmą 4
3. Teisinio pozityvizmo samprata 6
4. Pozityvizmo klasikai: 9
4.1. Jeremy Benthamas 9
4.2. John Stuart Millis 10
4.3. John Austinas 10
4.4. H.L.A. Hartas 11
5. Hansas Kelsenas. Grynoji teisės teorija 12
6. Etatizmas 13
7. Analitinė jurisprudencija 14
8. Išvados 15
9. Naudota literatūra 16

1. Įvadas
Iš prigimtinės teisės sampratos kaip kritika susiformavo teisinis pozityvizmas, kurio
atmaina paskui tapo normatyvizmas. Pozityvizmas ir teisinis normatyvizmas pagrindinį
dėmesį skiria formalių teisės normų nustatymui, sukurtų žmonių valia ir konkrečių šių
normų taikymo pagrindų suformulavimui.
Mūsų pagrindiniai tikslai:
1. Išskirti pagrindinius pozityvizmo požymius;
2. Susipažinti su pozityvizmo klasikais: Hartu, Benthamu, Austinu ir Milliu;
3. Įsigilinti į žymaus Hanso Kelseno,,Grynąja teisės teoriją‘‘ ir teisinį normatyvizmą.
Autoriai, kuriais rėmėmės rašydamos šį darbą:
1. G. Lastauskienė;
2. D.Mikelėnienė ir V. Mikelėnas;
3. H. Kelsen;
4. E. Kūris;
5. A. Vaišvila.

2.  Įžanga į pozityvizmą ir normatyvizmą
Pasak G. Lastauskienės, konceptualiai vertinant, teisinis pozityvizmas ir teisinis
normatyvizmas nėra tapačios teisinės tikrovės tyrimo schemos. Tiek teisiniam
pozityvizmui, tiek normatyvizmui būdingos pastangos kurti vertybiškai neutralias teisės
sampratas ir ieškoti teisės esmės ne kažkokioje vertybėje, o žmonių valios pastangomis
nustatytuose teisei reikšmingo elgesio modeliuose. Be to, abi teisės sampratos tiria teisinę
tikrovę moksliniais metodais.
Taigi teisinio pozityvizmo ir teisinio normatyvizmo atstovai pagrindinį dėmesį
skiria tokiai teisės pažinimo programai, kuri leistų nustatyti formalius teisės normų,
sukurtų žmonių valia, atpažinimo požymius ir suformuoti konkrečius šių normų taikymo
pagrindus. Todėl teisininkai pozityvistai teisės normų vertingumo problemą
transformuoja į teisės normų galiojimo pagrindų analizę. Bene visus teisės normų
galiojimo postulatus susistemino ir išreiškė teisinio pozityvizmo atstovai.
Elementariausiu teisės normų atpažinimo požymiu pozityvistai laiko tą aplinkybę,
kad jas paskelbia teisinėmis tam įgaliojimus turinti valstybinė institucija, laikydamasi
oficialios procedūros. Šis kriterijus leidžia laikyti normą teisine ir privaloma, kai ją
nustato institucija ar pareigūnas, turintis oficialiai išreikštas galias kurti teisės normas.
Taigi pozityvizmo teisės sistemai priskiriamos normos atsižvelgiant į tai, ar jas
nustatantys aktai priimti remiantis atitinkamomis teisėkūros kompetencijos normomis, ir
visos normos, esančios tų pastarųjų konsekvencijomis.
Dar vienas svarbus pozityvizmo požymis, kurį normatyvizmo atstovai paskelbė
esminiu, - valstybinė prievarta. Pasak pastarųjų, teiginys, kad kiekviena teisės norma turi
būti garantuota sankcija, nėra tikslus. Norma tampa teisine tik tada, kai už jos nesilaikymą
yra nustatoma teisinė sankcija ir aprašomas teisės pažeidimas kaip tos sankcijos taikymo
prielaida. Taigi pirminis yra ne teisės pažeidimas, o sankcija. Pasak Kelseno (Hans
Kelsen), jei viena norma tinkamai įtvirtina sąlygas, kurioms esant turi būti pritaikyta
teisinė sankcija, tai kita norma (pvz., įstatymas, įpareigojantis elgtis tam tikru būdu)
teisinės technikos požiūriu nėra būtina. Ir tikrosios teisės normos – tik tos taisyklės,
kurios įtvirtina teisinės sankcijos taikymo pagrindus teisės pažeidėjui ir pačias teisines
sankcijas.