Teisėtų lūkesčių principo samprata ir taikymas

Ištrauka

TURINYS
ĮVADAS........................................................................................................................................3
1.Teisės principų sąvoka ir svarba............................................................................................4
2.Teisėtų lūkesčių principo atsiradimas Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje..................5
3.Teisėtų lūkesčių principo vieta teisinėje sistemoje................................................................5
4.Principo taikymo reikšmė ir aktualumas Lietuvos Respublikoje...........................................9
IŠVADOS....................................................................................................................................10
NAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS................................................................................11

ĮVADAS
Kaip žinia, asmenys gali tinkamai naudotis savo teisėmis tik tuomet, kai jos yra
įtvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, įstatymuose, poįstatyminiuose aktuose ir
kitose teisės normose, kurios negali būti pernelyg dinamiškos. Būtent protingas teisės normų
keitimas yra vienas svarbiausių rodiklių, užtikrinančių tinkamas sąlygas teisei gyvuoti ir būti
pripažįstamai visoje visuomenėje. Taigi, nors šį aspektą kontroliuoja teisėtų lūkesčių
principas, kuris yra fundamentalus pagrindas asmenims tikėtis, jog jų teisinius santykius
reguliuojančios normos drastiškai nepasikeis, jo turinys teisiniuose norminiuose aktuose
tiesiogiai nėra apribrėžtas, kas daro principo taikymą ne tik nepatikimu, bet ir problematišku.
Todėl iškyla būtinybė atsižvelgti į teismų pasisakymus, kuriuose plačiau ir yra aptariami
minėto principo turinio, taikymo ir aiškinimo klausimai.
Nagrinejant šią temą pagrindinis dėmesys nukreiptas į specialiojo civilinės teisės
principo (teisėto apibrežtumo ir teisėtų lūkesčių) sudedamąją dalį – teisėtus asmenų
lūkesčius.

1.Teisės principų sąvoka ir svarba
Keičiantis laikams, kuomet ne kartą kinta ekonominė, politinė ar socialinė
situacija, keičiasi ir teisė bei jos aiškinimas ir taikymas. Nors nuolatinis virsmas tęsiasi
kelis šimtečius, o gal net tūkstantmečius, tačiau sistemingas teisės mokslas turi išlaikyti
tam tikras pereinamuosius laikmečius kontroliuojančias ir atskirtį tarp įvairių
gyvenimiškų sąlygų mažinančias taisykles, kurios leidžia tinkamai reglamentuoti
svarbiausius gyvenimo klausimus, nedarant radikalių pokyčių ir išlaikant pakankamai
aiškią ir nuoseklią teisinę seką. Taigi, tinkamos darnos palaikymui šalyje, šiuo atveju
Lietuvos Respublikoje, reikalingos, pavadinkime jas – per daugelį metų patikrintos ir
patikimos, taisyklės, kurių pagalba teisė nėra vien tik abstrakcija, o realiai egzistuojantis
ir veikiantis „organizmas“. Šios esminės nuostatos vadinamos principais. Pagal dabartinį
lietuvių kalbos žodyną, principas – 1. teorijos, mokslo sistemos, politikos ir
kt.pagrindinis pradinis teiginys. 2. įsitikinimas, pažiūra, veikimo dėsnis. Taigi,
nebus klystančių teigiant, jog teisės principas – pamatinė, privaloma socialinės tikrovės
idėja, lemianti įvairių visuomeninių santykių reglamentavimo nuoseklumą ir
tikslumą. Pamatinė - todėl, kad teisės normos yra grindžiamos būtent principais,
privaloma, nes tai – imperatyvi nuostata, o socialinės tikrovės, kadangi ji reguliuoja
realius, tikrovėje susiklostančius santykius. Taigi, yra aišku, jog teisės principai yra
„griaučiai“, kurie palaiko stabilų teisės egzistavimą, būtent tai lemia jų svarbą bei
neišvengiamumą visose teisės šakose.