Teisės istorija. Vadovėlio konspektas

Ištrauka

Teisės istorija (procesas) – tam tikriems dėsniams pavaldus įprasmintas teisės patekimas į
kokybiškai vis aukštesnę pakopą, vykstantis teisinių sistemų pliuralizmo, koegzistavimo,
bendradarbiavimo ir konkuravimo sąlygomis.
Teisės istorija (mokslas) – žinių apie teisės istoriją kaip procesą visuma, priklausanti
socialiniams, o ne humanitariniams mokslams, ir plėtojama kaip teisės, o ne istorijos mokslo šaka.
Teisės istorija (studijų dalykas) – teisės istorijos mokslo dalis, sąlygiškai atskirta ir adaptuota
mokymosi tikslams, dėstoma teisės specialybės studentams kaip universitetinių teisės studijų dalykas.
Bendroji teisės istorijos mokslo paradigma – tyrėjų taikomų tyrimo požiūrių, vertybių,
principų ir taisyklių visuma, lemianti teisės istorijos tyrimo objekto ir metodų pasirinkimą bei
gautų rezultatų interpretavimą.
Teisės tipas – kokybinių požymių, apibūdinančių tam tikrame žmonijos raidos etape sukurtą
teisę, visuma.
i.Senovės tipo teisė – chronologiškai pirmojo tipo teisė, apibūdinama kaip pirmykštė
lygybė, kai elgesio taisyklės yra bendros visiems tam tikro kolektyvo (genties, valsčiaus
bendruomenės ir kt.) nariams.
ii.Viduramžių tipo teisė – chronologiškai antrojo tipo teisė, apibūdinama pirmiausia kaip
luominė lygybė, kai normos yra bendros visiems tam tikro luomo nariams.
iii.Moderniojo tipo teisė – chronologiškai trečiojo tipo teisė, apibūdinama pirmiausia kaip
pilietinė lygybė, kai teisės normos yra bendros visiems tam tikros valstybės piliečiams (o
tam tikros normos yra bendros ir visiems žmonėms).
[ ↑ istoriniai teisės tipai ]
iv.Postmoderniojo tipo teisė – chronologiškai ketvirtojo tipo teisė, apibūdinama pirmiausia
kaip visuotinė lygybė, kai teisės normos yra bendros visiems žmonėms nepriklausomai
nuo jų pilietybės. Tai globalizacija ir bendrosiomis žmonių vertybėmis grįsta dar tik
besiformuojanti teisė, kurios formaliu pradžios tašku galima laikyti 1948-12-10 JTO
Generalinėje Asamblėjoje Paryžiuje priimtą Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją.
Teisinė sistema – autonominė visuomenės sistema, gebanti savarankiškai nustatyti savo vidinę
raidą, kad galėtų tinkamai atlikti jai aukštesnės sistemos (visuomenės) priskirtas funkcijas. Ją
sudarantys teisiniai reiškiniai jungiasi į teisėkūros, jurisdikcijos ir jurisprudencijos funkcinius posistemius.
Teisės istorijos mokslo objektas – egzistavusių (istorinių) ir egzistuojančių (aktualių) teisinių
sistemų plėtra nuo ištakų iki dabartinės būklės.
„Teisinė revoliucija“ – perėjimas nuo vieno prie kito tipo teisės.
i.1387 m. privilegijos (vasario 17 d. Vilniaus vyskupui, vasario 20 d. bajorams katalikams,
kovo 22 d. Vilniaus miestiečiams) – valstybė de facto pripažino nebeegzistuojančią
pirmykštę lygybę, de facto išnykusią dar anksčiau.
ii.1918 m. vasario 16 d. nutarimu faktiškai sukurti pilietinės visuomenės pagrindai, o
lapkričio 2 d. Pamatiniuose Dėsniuose dar raiškiau įveikti luominiai suvaržymai.

TEISĖS ISTORIJA KAIP PROCESAS, MOKSLAS IR
STUDIJŲ DALYKAS

Teisės istorijos mokslo metodas – faktologinės medžiagos tyrimo ir gautos informacijos
suvokimo būdas, kurį taikant sukuriamos naujos teorijos apie istorines teisines sistemas ir
aktualių teisinių sistemų istorinius elementus.