Teisėkūra ir ją įtakojantys veiksniai

Ištrauka

Teisėkūra ir ją įtakojantys veiksniai

Turinys
Įvadas...........................................................................................................................
1.Teisėkūros sąvoka, paskirtis ir tikslai.............................................................................
1.1. Teisėkūros subjektai.............................................................................................
1.2.Teisėkūros būdai ir rūšys............................................................................................
1.3.Teisėkūros stadijos...................................................................................................
1.4.Teisėkūros principai...............................................................................................
1.5.Teisėkūros juridinė technika..................................................................................
2.Išvados………………………………………………………………………………..
Literatūra……………………………………………………………………………..

Įvadas
Žmogaus teisės ir laisvės, atstovavimas ir atskaitomybė piliečiams, laisvi ir periodiški
rinkimai – tai vieni svarbiausių šiandieninės demokratijos institutų, įtvirtintų konstitucijos.
Pradėjau nuo demokratijos sąvokos, kadangi tik demokratinėje valstybėje ir visuomenėje galima
vienovė tarp valdžios ir tautos, o ypač šis santykis atsiskleidžia teisėkūroje arba įstatymų
leidyboje, kuri yra viena svarbiausių valstybės funkcijų ir kartu tautos valios diegimas į
įstatymus. Tik demokratinėje valstybėje ir visuomenėje teisėkūros tikslas yra kurti ir leisti tokias
teisės normas, kurios užtikrintų pagrindines žmogaus teises bei laisves, kartu garantuojant ir jų
įgyvendinimą. Manau, kad teisėkūra – tai viena aktualiausių ir daugiausiai reformų reikalaujanti
teisės sistemos dalis, o jos svarba demokratinei valstybei kaip demokratijos vykdytojai – didžiulė.
Šiame darbe aptarsiu esminius principus, kuriais vadovaujantis vykdoma pagrindinė
valstybės funkcija – įstatymų leidyba arba teisėkūra, siekianti sureguliuoti svarbiausius
visuomeninius santykius. Pagrindinis mano darbo tikslas – apibrėžti teisėkūros sąvoką ir
suformuluoti bendrąją jos sampratą, aptarti teisėkūros subjektus, būdus bei rūšis.

1.Teisėkūros sąvoka, paskirtis ir tikslai
Pradedant kalbėti apie teisėkūrą, pirmiausia derėtų bent trumpai aptarti teisėkūros
sampratą ir apibrėžti esmines jos savybes, paskirtį bei tikslus. Mano nuomone, geriausią
teisėkūros sąvokos apibrėžimą pateikia profesorius Alfonsas Vaišvila. Anot jo, teisėkūra – „Tai
visuomenės ar įgaliotų valstybės institucijų veikla, kuria siekiama sukurti, pakeisti arba
panaikinti teisės normas atsižvelgiant į visų visuomenės narių teisių ir teisėtų interesų apsaugos
bei įgyvendinimo poreikius.“ Saulius Katuoka teisėkūrą apibrėžią panašiai: „Teisėkūra –
valstybės kompetentingų institucijų ir jų įgaliotų visuomeninių organizacijų ar tautos oficiali
veikla teisės normų aktams parengti ir išleisti.“
Tačiau teisėkūros sąvoką galima skirtingai traktuoti remiantis skirtingomis teisės
doktrinomis. Pavyzdžiui, pozityviosios teisės paskirtis – užtikrinti pagrindines žmogaus teises
atsižvelgiant tik į valstybės interesus, teisę tapatinant su įstatymu. Taigi, teisę suprantant kaip
valstybės sukurtą visuotinai privalomą elgesio taisyklę, teisėkūros funkcijos kaip ir išnyksta. Tuo
tarpu lyginant pozityviąją teisės sampratą su prigimtine, kurią galima traktuoti kaip visuotinai
pripažintų prigimtinių žmogaus teisių ir laisvių visumą, įstatymų leidyba jau ne savavališko
pobūdžio, o atsižvelgianti į objektyvias, pačiame žmoguje slypinčias vertybes.
Kadangi teisėkūra yra priklausoma nuo teisės sampratos, atsižvelgiant į tai, jos turinio
apimtį galime skirti dviem skirtingais aspektais:
1) Teisėkūra siaurąja prasme – kompetentingų valstybės institucijų veikla, kuriant teisės normas.
Šios prasmės pagrindą sudaro norminių teisės aktų kūrimo procesas. Jis apima įvairias stadijas:
pradedant nuo teisės akto poreikio nustatymo, projekto rengimo ir t.t., baigiant įstatymo
priėmimu ir paskelbimu.