TECHNOLOGIJŲ MOKYTOJŲ IR BŪSIMŲ TECHNOLOGIJŲ MOKYTOJŲ VERTYBINIŲ ORIENTACIJŲ LYGINAMASIS TYRIMAS

Ištrauka

Technologijų edukologijos nuolatinių studijų programa
TECHNOLOGIJŲ MOKYTOJŲ IR BŪSIMŲ TECHNOLOGIJŲ MOKYTOJŲ VERTYBINIŲ ORIENTACIJŲ LYGINAMASIS TYRIMAS
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

TURINYS
ĮVADAS...........................................................................................................................................
1. LITERATŪROS APŽVALGA..................................................................................................
1.1. VERTYBINIŲ ORIENTACIJŲ KLASIFIKACIJA LITERATŪROJE .....................
1.1.1. Vertybių ir vertybinių orientacijų klasifikacija...........................................................
1.1.2. Vertybinės orientacijos kaip įsitikinimai.....................................................................
1.2. MOKYTOJO VERTYBĖS UGDYMO PROCESE ......................................................
1.2.1. Vertybės ir ugdymo procesas ....................................................................................
1.2.2. Vertybių integravimas į ugdymo procesą ..................................................................
1.3. MOKYTOJO MISIJA JAUNOSIOS KARTOS VERTYBIŲ UGDYME......................
1.3.1. Technologijų mokytojas kaip vertybių puoselėtojas...................................................
1.3.2. Akademinio jaunimo vertybinės orientacijos………………………………………..
2. TECHNOLOGIJŲ MOKYTOJŲ IR BŪSIMŲ TECHNOLOGIJŲ MOKYTOJŲ
VERTYBINIŲ ORIENTACIJŲ LYGINAMOJO TYRIMO METODIKA IR
ORGANIZAVIMAS ......................................................................................................................
2.1. Tyrimo metodai......................................................................................................................
2.2. Kiekybinio tyrimo organizavimas.........................................................................................
2.3. Kokybinio tyrimo organizavimas..........................................................................................
3. TECHNOLOGIJŲ MOKYTOJŲ IR BŪSIMŲ TECHNOLOGIJŲ MOKYTOJŲ
VERTYBINIŲ ORIENTACIJŲ LYGINAMOJO TYROMO REZULTATAI ......................
3.1. Vertybes ir ugdymo procesas................................................................................................
3.2. Vertybių integravimas...........................................................................................................
3.3. Technologijų mokytojų vertybinės orientacijos....................................................................
3.4. Būsimų technologijų mokytojų vertybinės orientacijos.......................................................
4. DISKUSIJA..................................................................................................................................
IŠVADOS.........................................................................................................................................
LITERATŪROS SĄRAŠAS...........................................................................................................
SANTRAUKA..................................................................................................................................
SUMMARY......................................................................................................................................
PRIEDAI..........................................................................................................................................

ĮVADAS
Darbo aktualumas. Vertybės kuriamos tūkstantmetiniuose žmonių istorinio kultūrinio
bendrumo kloduose, į kuriuos giliai įauga esminės žmogiškosios būties tiesos. Tradicinių
vertybių sistemos kuria vidinį kiekvienos etninės kultūros pamatą ir kuo jos universalesnės, tuo
ryškesnė jų gyvenimiškoji žmonių sluoksnių ir grupių integravimo paskirtis (Kuzmickas, Astra,
1996). Jaunimas – tai ateities karta, todėl labai svarbu, kad vertybės būtų ugdomos nuo pat
mažens. Pirmiausia šeimoje, vėliau – mokykloje, nes čia praleidžiama ypač daug laiko.
Mokytojas neturėtų apsiriboti vien tik savo dėstomu dalyku, svarbu ugdyti ir mokinių vertybes.
Jaunas žmogus vertybines orientacijas perima iš tėvų, šeimos, jų auklėjimo diegiamo požiūrio,
socialinių normų laikymosi (Petrulytė, 2003).
Vertybės yra svarbiausias žmogaus ar visuomenės raidos kokybės nustatymo
parametras, nes įkūnija žmogiškosios būties dvasinę prigimtį (Martišauskienė, 2005). Vertybės
tarsi orientyrai, kuriais žmonės vadovaujasi, spręsdami apie tai, kas yra gėris ir blogis, grožis ir
bjaurumas, malonumas ir nemalonumas (Čiužas, Ratkevičienė, Stankevičius ir kt., 2005).
Vertybė yra susijusi su idealais ir principais, tai racionaliai suformuluota taisyklė arba
normatyvinė instrukcija, nurodanti, ką reikia pripažinti, t.y. vertinti, ir ko reikia vengti
(Juozalynas, Venalis, Jurgelėnas ir kt., 2014). S. H. Schwartz (2006) apibrėžia vertybes kaip
siekiamus tikslus, įvairuojančius savo svarbumu, kurie tarnauja kaip vedantys principai žmogaus
gyvenime. Vertybės sąvoka yra vartojama įvairiausiomis reikšmėmis, kaip pasaulio vertę turintis
aspektas, kaip patrauklūs objektai, gyvenimo kokybė, elgesio normos, dėl kurių daromi
sprendimai. Iš šios vertybes nusakančios įvairovės galime išskirti jų pačius universaliausius
aspektus – prioriteto, pirmumo, reikšmingumo teikimą, pastovius apibendrintus vaizdinius apie
gerovę, visa tai, kas žmogui brangu, laukiama ir trokštama. Taigi vertybės atspindi visa tai, kas
žmogui svarbiausia kultūros, psichologiniu, socialiniu, moraliniu ir grožio požiūriais. Žmogų
valdo vertybės, jomis vadovaujamasi gyvenime ir dėl jų gyvenama. Gyvenimo tikslai, derantys
su vertybinėmis orientacijomis ir doroviniais idealais, vertinami kaip labiausiai apibendrinti ir
nukreipiantys elgesio reguliatoriai, išreiškiantys kryptingą asmenybės gebėjimą būti ilgalaike jos
gyvenimo programa (Jadov, 2000, p. 23).
G. Ritzer, K. C. Kammeyer, N. R. Yetman vertybę apibrėžia kaip išraišką to, kas
gera ir kas bloga, teisinga ir neteisinga, tinkama ir netinkama (Vyšniauskienė, Minkutė, 2008).
Mokytojas yra tarpininkas ne tik tarp to, kas mokiniui žinoma ir nežinoma, bet ir
tarpininkas tarp mokinio žinių ir vertybių. Mokymo proceso paskirtis – įvesti mokinį į aukštesnį
suvokimo lygį, interpretuojant daiktų, įvykių, reiškinių suvokimą, o mokymo programa turi
reprezentuoti ne tik žinias ir sugebėjimus, bet ir mokinio pasaulėžiūros nuostatas (Vasiliauskas,
2005). Todėl galima taigi, kad mokytojas privalo ugdyti vertybės.
Žmogaus gyvenimas ir ugdymas yra du neatskiriami fenomenai, sujungti
daugialypiais saitais. Turint juos galvoje, ugdymą įprasta traktuoti kaip reikšmingą gyvenimo
procesą, komponentą, veiksnį ar sąlygą. Yra ir priešinga tendencija – gyvenimą laikyti ypatinga
ugdymo determinante, jo kryptingumo gaire, šaltiniu ar net jį...