Tarptautinis žmogaus teisių reglamentavimas ir jo bruožai

Ištrauka

RAŠTO DARBAS
Tema: Tarptautinis žmogaus teisių reglamentavimas ir jo bruožai

Turinys:
1.Įvadas.
2.Žmogaus teisių reglamentavimas pasauliniu mastu.
2.1. Visuotinė Žmogaus Teisių Deklaracija
2.2. Tarptautinių pilietinių ir politinių teisių paktas.
2.3. Tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas.
2.4. Apibendrinimas
3.Žmogaus teisių reglamentavimas ir apsauga regioniniu mastu.
3.1. Europos žmogaus teisių konvencija (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija)
3.2. Europos socialinė chartija
3.3. Apibendrinimas
4.Žmogaus teisių reglamentavimas Europos Sąjungoje.
4.1.Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos statusas
4.2.Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos struktūra ir joje išdėstytos žmogaus teisės.
5.Išvados.

1.Įvadas
Žmogaus teisės - šiuolaikinės civilizacijos esminės vertybė.
Žmogaus teisės – tai laisvė veikti savo valia, vadovautis laisvu apsisprendimu.
Žmogaus teisės – savarankiškos ir nepakartojamos asmenybės savęs įkūnijimo ir reiškimo būdas.
Žmogaus teisės – priemonė, padedanti siekti dvasinių ir materialinių vertybių, realizuoti žmogaus sugebėjimus.
Tai tik keli žmogaus teisių apibrėžimai, tačiau jų yra žymiai daugiau. Taip yra dėl to, kad žmogaus teisių
vienareikšmiškai apibrėžti neįmanoma. Tai yra daugiaplanė kategorija, turinti politinį, teisinį,
filosofinį bei moralinį aspektus. Ji gimė kovoje su feodaline priespauda, politine, socialine ir
religine nelygybe ir kuriant valstybę bei visuomenę, pagrįstas laisvės, lygybės ir brolybės
idealais. Pirmieji pamatiniai aktai šioje srityje - Amerikos Nepriklausomybės Deklaracija (1776),
o taip pat Didžiosios Prancūzijos Revoliucijos Žmogaus teisių Deklaracija (1789) - buvo pagrįsti
idėja, kad visi žmonės yra lygūs ir turi tam tikras prigimtines ir neatskiriamas teises. Šios idėjos
padarė revoliuciją žmogaus teisių reguliavimo srityje.
Dabar tarptautinė teisė jau tiesiogiai įtvirtina tam tikras individo teises, tačiau ilgą laiką
tarptautinė (klasikinė) teisė apėmė tik santykius tarp valstybių, individą palikdama nuošaly. Prie
tokių pokyčių labai prisidėjo dvi "istorinės", neįsivaizduojamo mąsto nelaimės sukrėtusios
žmoniją per XXa. - tai du pasauliniai karai.
Po pirmojo, kuris parodė absoliutų žmogaus teisių nepaisymą bei didžiausius pažeidimus,
1919m. pasirašytas Tautų Sąjungos statutas įtvirtino žmogaus orumo viršenybės principą prieš
valstybės interesus daugelyje sričių. Tačiau kaip parodė tolesni įvykiai Tautų Sąjunga nebuvo
veiksminga tarptautinė organizacija. Jos trūkumus akivaizdžiai atskleidė nacionalsocialistinio
režimo įsigalėjimas Vokietijoje bei Antrasis pasaulinis karas. 1945m. pokario situacija buvo labai
panaši į 1919-ųjų situaciją, kai demokratinės jėgoms vėl iškilo būtinybė sutrukdyti būsimoms
katastrofoms ir sukurti pagrindus žmogaus teisių bei laisvių apsaugai.
Buvo suprasta, kad veiksminga žmogaus prigimtinių teisių ir laisvių apsauga neįmanoma
vien tik valstybių vidaus priemonėmis nesukūrus tarptautinių šios problemos sprendimo
mechanizmų. Be to, po Antrojo pasaulinio karo pirmą kartą imta nagrinėti ne tik žmogaus teisių
turinio ir masto teisinio įtvirtinimo valstybių įstatymuose problema, bet ir šiuose įstatymuose
numatytų teisių realaus užtikrinimo galimybės, kadangi gyvenimas parodė daug neatitikimų tarp
to, kas parašyta įstatymuose, ir to, kas iš tikrųjų vyksta tam tikroje valstybėje. Tai skatino
būtinumą žmogaus teisių klausimus reglamentuoti tarptautiniu mastu.