Tarpgrupiniai santykiai M. Sherif (1956) vaikų stovyklos tyrimai

Ištrauka

Rašto darbas
Tarpgrupiniai santykiai: M. Sherif (1956) vaikų stovyklos tyrimai

PRATARMĖ
Žmogaus gyvenimas, vargu, ar įmanomas egzistuojant nepriklausant kokiai nors
visuomenei, bendruomenei ar mažai grupei. Žmogus yra sociali būtybė, todėl net panorėjęs tapti
asketu, nusprendęs atsiskirti nuo žmonių ir išvykti gyventi kalnuose, galiausiai vis tiek susiduria su
frustracija ir gyvenimo beprasmiškumu (Vokiečių literatūros klasiko Hermann‘o Hesse‘ės atvejis)
(Prinz, 2000). Žmogui yra būtinas sociumas, joje jis atlieka įvarius socialinius vaidmenis, vyksta
asmenybės socializacija, o pagal grupės primetamus vertinimo modelius ima suvokti aplinkoje
vykstančius įvykius. Tai reiškia, jog grupė daro didžiulę įtaką individo tikrovės suvokimui. Grupės
formavimąsi ir jos dinamiką svarbu suvokti ne tik dėl kasdieninio bendravimo, bet ir darbo
organizacijos sąlygomis, valstybės valdymo klausimais ir t.t..
Tokias grupes kaip organizacijas vadinsime oficialiomis, nes jos reguliuojamos
formaliomis taisyklėmis, o priešingas – neoficialiomis, kurios susidaro pačios, žmones jose jungia
panašūs pomėgiai, interesai. Žmonėms taip pat būdinga kategorizuoti žmones pagal tai, kokiai
grupei jie priklauso. Jeigu priklausoma aukštesnio statuso grupei, tai grupės nario vertė savaime
didelė. Visuomenėje veikia ir toks socialinis reiškinys – vidinis grupės favoritizmas, kai savus
grupės narius vertiname palankiau negu kitus (Suslavičius, 2006). Dažniausiai toks kategorizavimas
yra paremtas iracionaliu vertinimu, stereotipais ir stigmomis, kuris daro įtaką tarpgrupiniams
santykiams ir iššaukia konfliktus.
Už informaciją, kurią turime šiandieną apie grupes ir jų santykius galime būti dėkingi
žymiam socialinės psichologijos tyrėjui Muzafer Sherif. Jis sukūrė realistinę konfliktų teoriją,
kurioje manoma, jog tarpgrupiniai konfliktai, išankstiniai nusistatymai, stereotipai atsiranda tada,
kai grupės pradeda varžytis dėl ribotų išteklių. Šią teoriją jis patvirtino atlikdamas kontraversiškai
pagarsėjusius vaikų stovyklos eksperimentus. Tačiau kaip ir kiekviename tyrime, net ir
klasikiniame yra trukūmų: tyrimo rezultatai negali būti generalizuojami visoms grupėms. O Michael
Billig (1975) teigimu, tyrimas rodo ne kaip konkurencija ir bendradarbiavimas veikia tarpgrupinį
elgesį ir požiūrius, bet kaip viena galinga grupė valdo dvi silpnesnes. Nepaisant trūkumų ir kritikos,
M. Sherif savo metodikomis, kurios nagrinėja tarpgrupinius santykius, sukūrė pamatą socialinei
psichologijai vystytis. Toliau šiame rašto darbe aptarsime ne tik klasikinius Sherif tyrimus, bet ir
paminėsime kelis naujesnius, kurie galbūt papildys klasikinę teoriją ir iškels naujų klausimų.

1. ĮVADAS
Tarpgrupiniai santykiai – tai santykiai tarp dviejų ar daugiau grupių ir jos narių.
Kuomet individai, priklausantys vienai grupei, kolektyviai ar individualiai bendrauja ar sąveikauja
su kita grupe ar jos nariais grupinių įsitikinimu pagrindu, tai galima laikyti tarpgrupinių santykių
reiškiniu (Sherif, Harvey, White, Hood, & Sherif, 1988). Turkų kilmės socialinės psichologijos
atstovas Muzafer Sherif darė prielaidą, kad, kai grupės varžosi dėl ribotų išteklių, tarpgrupiniai
santykiai tampa konfliktiniai ir etnocentriniai.