SVOGŪNŲ LAIKYMAS IR PERDIRBIMAS

Ištrauka

SVOGŪNŲ LAIKYMAS IR PERDIRBIMAS
Augalininkystės produktų laikymo ir kokybės kontrolės savarankiškas darbas

TURINYS
ĮVADAS 4
1. SVOGŪNŲ KOKYBĖ 5
1.1. Specifiniai svogūnų standartizavimo ypatumai 5
2. SVOGŪNŲ LAIKYMAS 7
2.1. Laikymo sąlygos ir technologija 8
2.2. Sandėliavimas 9
3. SVOGŪNŲ PERDIRBIMAS 11
3.1. Svogūnų perdirbimo būdai 12
IŠVADOS 14
LITERATŪROS ŠALTINIAI 15

ĮVADAS
Žmonijai svogūnai žinomi jau nuo seno, prieš 5000–6000 metų. Manoma, kad jų tėvynė –
Turkmėnija, Afganistanas ir Iranas. Iš ten jie paplito po visą pasaulį. Lietuvoje daugiausiai
auginami ropiniai svogūnai (Allium cepa L.), kurie tapo populiariausia ir mėgstamiausia daržove
(Lankauskaitė, 2010).
Svogūno roputė yra padengta keliomis eilėmis sausų lukštų, kurie neleidžia garuoti
drėgmei ir reguliuoja dujų apykaitą. Todėl svogūnų su sveikais, nepažeistais lukštais ramybės būklė
yra ilgesnė, jie lėčiau už kitas daržoves vysta ir gana gerai išsilaiko (Baleliūnas ir kt., 2000).
Svogūnai standarte pagal skonį skirstomi į aštrius, pusiau aštrius ir saldžius. Svogūnų
išsilaikymas labai priklauso nuo veislės. Geriausiai laikosi aštriųjų veislių svogūnai, nes jų ilgiausia
ramybės būklė.
Skirti maistui svogūnai laikomi šaldytuvuose arba sandėliuose su aktyvia ventiliacija ir
dirbtinio šaldymo įrenginiais. Svogūnų sėjinukai gali būti laikomi šaltai, šiltai bei šiltu-šaltu būdu.
Svogūnai vartojami konservų pramonėje – yra marinuojami, džiovinami ir malami į
svogūnų miltelius.
Darbo tikslas – susipažinti su svogūnų laikymo būdais ir perdirbimo galimybėmis.
Darbo uždaviniai:
1.Išnagrinėti svogūnų standartizavimo ypatumus.
2.Išanalizuoti svogūnų laikymo būdus.
3.Susipažinti su svogūnų perdirbimo galimybėmis.