ŠVIETIMO PLĖTROS STRATEGINIS PLANAVIMAS

Ištrauka

ŠVIETIMO PLĖTROS STRATEGINIS PLANAVIMAS
Kursinis darbas

TURINYS
I. Įvadas 3
II. Strateginis planavimas švietimo institucijose 5
II. 1. Strateginis planavimas Vyriausybės lygmeniu 5
II. 2. Strateginio planavimo institucijų lygmeniu teorinis kontekstas 7
II. 2. 1. Švietimo institucijos strateginio plano rengimas 8
III. Strateginis planavimas aukštosiose ir bendrojo lavinimo mokyklose 13
III. 1. Aukštųjų mokyklų veiklos strateginis planavimas 13
III. 1. 2. Aukštosios universitetinės mokyklos strateginio plano analizė 15
III. 2. Strateginis planavimas vidurinėse mokyklose 20
III. 2. 1. Vidurinės mokyklos strateginio plano analizė 21
IV. Išvados 25
V. Literatūra 27
The summary 28

I. Įvadas
Kaip pažymi daugelis Vakarų ekspertų, viena iš didžiausių Lietuvos problemų šiuo metu yra
kompetencijos stoka administravimo ir valdymo srityse.

Strateginio mąstymo ir strateginio
planavimo stygius skaudžiai palietė šalies socialinio ekonominio gyvenimo raidą, pradedamas ir iki
galo neįgyvendinamas reformas įvairiausiose srityse – žemės ūkio valdymo ir daugelyje kitų.
Reikšmingas žingsnis diegiant strateginį planavimą viešojo administravimo sistemoje buvo
LR Vyriausybės 2000 m. kovo 6 dieną priimtas nutarimas Nr. 256 dėl 2001 m. valstybės biudžeto ir
savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių projektų rengimo plano tobulinimo. Vadovaujantis šiuo
nutarimu visoms viešojo administravimo institucijoms ir organizacijoms teko imtis strateginio
planavimo, ne išimtis ir švietimo institucijos. Tačiau daugeliui subjektų šis uždavinys buvo naujas ir
nepažįstamas. Aišku, kilo daug metodologinių klausimų: kaip parengti strateginį planą, kaip
nustatyti jo įgyvendinimo kriterijus ir pan. Todėl buvo parengti dokumentai, reglamentuojantys
strateginio plano rengimo gaires ir konkrečias detales.
2003 m. liepos 4 d. Lietuvos Respublikos Seimas patvirtino ilgalaikę Valstybinę švietimo
strategiją 2003-2012 metams. Įvertinant šio dokumento reikšmę ir įgyvendinimo galimybes svarbu
būtų jį nagrinėti kitų strateginių sprendimų kontekste. Svarbiausieji strateginiai dokumentai
suskirstė švietimo reformos Lietuvoje istoriją į sąlyginius etapus. Įžanginio Lietuvos švietimo
vizijos formavimo etapo pradžią žymi XX a. 9-ojo dešimtmečio pabaigoje habil. dr. Meilės
Lukšienės kvietimas burtis krašto švietimo specialistams ir savarankiškai mąstyti apie galimybes
plėtoti švietimą Lietuvoje. Šį darbą vainikavo pirmas reikšmingas strateginis dokumentas –
Tautinės mokyklos koncepcija (1989 m.). 1998 m. buvo priimtas Vyriausybės įstatymas, leidžiantis
ministrams tvirtinti ilgalaikius strateginius veiklos planus. Šia teise buvo pasinaudota tais pačiais
metais. Švietimo ir mokslo ministras Kornelijus Platelis patvirtino Antrojo švietimo reformos etapo
prioritetus – strateginį dokumentą, žymintį dar vieną etapą švietimo reformoje. Naujasis strateginis
dokumentas numatė reformos 1999-2001 m. pereinamojo laikotarpio perspektyvą, nes jau tada
aiškėjo naujos ilgalaikės strategijos rengimo būtinybė.
1999 m. Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus sudarė darbo grupę naujai
švietimo strategijai rengti. 2003 m. Prezidentas įteikė Seimui ilgalaikės švietimo strategijos
nuostatas ir „Švietimo gaires“ – išsamią padėties apžvalgą bei tolesnės švietimo reformos viziją.
Seimas šiek tiek pakoregavęs patvirtino strategines nuostatas ir įpareigojo Vyriausybę parengti jų
įgyvendinimo programą. Taip Lietuvoje atsirado pirmoji Seimo patvirtinta švietimo strategija,
pradėjusi naują etapą Lietuvos švietimo reformoje.
Remiantis aukščiau pateiktu strateginio planavimo eigos kontekstu nesunku pastebėti, kad
strateginis planavimas, o ypač švietimo strateginis planavimas yra labai naujas, dar pradinėje,
besivystančioje stadijoje esantis procesas, reikalaujantis esminių pokyčių organizacijose, patirties
kaupimo, analizės. Šis procesas susiduria su daugybe klausimų ir problemų, bando jas spręsti
kompleksiškai ir integruotai.