SVEIKATOS IR LIGOS SAMPRATA

Ištrauka

SVEIKATOS IR LIGOS SAMPRATA

Retas ţmogus paprašytas įvertinti savo būklę dešimtbalėje sistemoje save priskirtų prie pačių
sveikiausių. Nesvarbu, kad –ţmogus lyg ir neserga rimta liga, tačiau jis pradeda save lyginti su
visiškai sveiku ţmogumi. Tada iškyla klausimai – o kas yra tas visiškai sveikas ţmogus? Kodėl
aš nepriklausau jiems? Ir galiausiai kyla svarbiausias klausimas – kas yra sveikas ţmogus?
Labai daţnai medicinoje naudojamas mechanistinis modelis, kuriuo naudojasi gydytojai
apţiūrėdami pacientą. Tikrinama, ar paciento plaučių, širdies ir kitų organų, kraujo, šlapimo
tyrimų rezultatai atitinka tam tikras normas. Jei ne – asmuo serga. Pagal šį mechanistinį modelį,
nuodugniai ištyrus ţmogaus kūno sandarą ir funkcijas, galima pasakyti, ar ţmogus atitinka
normą, tai yra ar jis sveikas, ar ligonis.
Tačiau idealiai sveiko ţmogaus charakteristikų nėra. Yra tam tikros normos, kuriomis
vadovaujasi gydytojai. Yra išskiriamos kelio teorijos apie tai, kas yra laikoma norma.
Statistinis normalumo supratimas. Tai tradicinis poţiūris į normą. Normos ribos
apskaičiuojamos taip, kad apimtų 95 proc. rezultatų, gautų tiriant sveikų pacientų grupę.
Statistinis normalumo konceptas iškelia ir kitą problemą. Kaip mes galime būti tikri, kad
tirti individai buvo sveiki arba normalūs? Taigi šį konceptą galime apibūdinti taip:
normalu yra tai, kas būdinga daugumai. Remiantis statistiniu normalumo konceptu
apskaičiuota, koks turi būti kraujo spaudimas, ūgis, svoris, kūno temperatūra, eritrocitų,
leukocitų skaičius ir pan. Netgi psichologijoje, psichiatrijoje taip apskaičiuojamos
normos- pavyzdţiui, intelekto koeficientas, skaitymo įgydţiai.